A. Pakštaitė-Marcinkienė. Teks surinkti bei perdirbti ir elektromobilių baterijas. Ar pavyks?

Automobilių akumuliatorių į Europos Sąjungą (ES) patenka keturis kartus daugiau. Ar pavyks verslui pasiekti, kad į rinką pateikiamos baterijos būtų tvarios ir saugios per visą jų gyvavimo ciklą?

Baterijų paklausa sparčiai didėja – Europos Komisija (EK) prognozuoja, kad iki 2030 metų ji išaugs 14 kartų, o daugiausia dėl elektra varomo transporto. Tai reiškia, kad atitinkamai didės žaliavų paklausa ir šių atliekų, kurias reikės tinkamai perdirbti, kiekis ir įtaka aplinkai.

Kadangi šiuo metu ne visos baterijos pasibaigus jų tarnavimo laikui yra tinkamai surenkamos ir perdirbamos, jose esančios pavojingos medžiagos ir sunkieji metalai patenka į aplinką ir švaistomi senkantys gamtos ištekliai.

Todėl žiedinę ekonomiką ir Žaliąjį kursą pasirinkusi EK siekia, kad kuo daugiau baterijų ir akumuliatorių būtų perdirbama ir taip neutralizuotas jų neigiamas poveikis klimatui. Maža to, EK numato toliau reikalauti iš gamintojų projektuoti prietaisus taip, kad baterijų atliekas iš jų būtų galima lengvai išimti. Pakeitus baterijas prietaisai turėtų toliau veikti.

Naujame baterijų reglamente, kuris turėtų įsigalioti jau nuo kitų metų ir kuris pakeistų šiuo metu baterijoms ir jų atliekoms galiojantį 2006 metų ES Baterijų direktyvą, numatytas draudimas naudoti gyvsidabrio ir kadmio turinčias baterijas, taip pat numatyta, kiek naujų baterijų sudėtyje turės būti antrinių žaliavų.

Griežtės įsipareigojimai gamintojams ir importuotojams dėl baterijų ir akumuliatorių surinkimo. Tam, kad ekonomika neprarastų namuose naudojamų baterijų medžiagų dabartinė užduotis – surinkti 45% į rinką atskirai teikiamų nešiojamųjų baterijų ir akumuliatorių – iki 2025 metų padidėtų iki 65%, o 2030 m. – iki 70%.

EK taip pat siekia, kad pramoninės, automobilių arba elektra varomų transporto priemonių baterijos turėtų būti surenkamos ir perdirbtos visos, kad būtų išgautos vertingos medžiagos, kaip kobaltas, litis, nikelis ir švinas.

Nuo 2027 metų reikės nurodyti baterijose esantį perdirbtą šių keturių metalų kiekį, o nuo 2030-ųjų – jose minimalus perdirbtų medžiagų kiekis turės būti atitinkamai 12% kobalto, 85% švino, 4%ličio ir 4% nikelio. Nuo 2035 metų šis kiekis dar labiau padidėtų (20% kobalto, 10% ličio ir 12% nikelio).

Be to, nuo 2024 metų vidurio ES rinkai pateiktos įkraunamosios pramoninės ir elektromobilių baterijos su vidine saugykla privalės turėti anglies pėdsako deklaraciją, o dar vėlesniais metais – paženklintos anglies dioksido intensyvumo klasės ženklu ir atitikti didžiausio anglies pėdsako ribines vertes.

Ką tai reiškia verslui?

Tai – iš tiesų ambicingi tikslai ir verslui. Kasmet į viršų šaunant baterijų sunaudojimui ir išaugus surinkimo užduotims, gamintojai ir importuotojai turės daugiau investuoti lėšų į baterijų surinkimo infrastruktūrą, o atliekų tvarkytojai – plėsti ir ieškoti naujų perdirbimo galimybių. Pagaliau teks dar aktyviau šviesti visuomenę, kaip rūšiuoti atliekas.

Visgi, griežtėjantys įpareigojimai verslui tampa ne tik dideliais iššūkiais, bet ir galimybėmis. Ir dabar Lietuva ganėtinai sėkmingai renka baterijų atliekas. Aplinkos ministerijos duomenimis, 2018 metais Lietuvoje buvo surinkta 47% nešiojamųjų baterijų ir akumuliatorių atliekų. Tai reiškia, kad šalyje sukurta tinkama infrastruktūra baterijų atliekoms surinkti.

Gyventojai nešiojamas baterijas ir akumuliatorius, kaip ir kitą elektros ir elektroninę įrangą, gali priduoti jų prekybos ar gamintojų ir importuotojų įrengtose atliekų surinkimo vietose, savivaldybių didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelėse ar atliekų tvarkytojams.

Specialias talpas baterijoms galima rasti net ir mažame prekybos centre. Visuomenė (ugdymo ir švietimo įstaigos, bendruomenės, įmonės) aktyviai įtraukiama dalyvauti aplinkosauginiuose projektuose, kurių metu renkamos baterijų atliekos.

Tačiau jau po kelerių metų susidarys ir didelis elektromobilių bei hibridinių automobilių (plug-in) baterijų kiekis, kurį taip pat reikės visą sutvarkyti (perdirbti). Ir tai įvardinčiau kaip naują didelį iššūkį ir galimybę, nes iki šiol to Lietuva nedarė.

Todėl jau dabar būtina galvoti apie sprendimus, kaip efektyviai panaudoti ir perdirbti elektromobilių ličio jonų baterijas. Viena iš alternatyvų – jas įdarbinti energijai kaupti ir tik baterijų efektyvumui sumažėjus iki pusės nukreipti jas į perdirbimą.

Dėl mažos rinkos dauguma dabar surenkamų baterijų perdirbama kaimyninėse šalyse. Augantys kiekiai skatins ir atliekų perdirbėjus ieškoti naujų galimybių.

Laukiami pokyčiai didins gamintojų ir importuotojų bei perdirbėjų sąnaudas. Dėl to jau dabar neišvengiamai būtina ieškoti sprendimų, kaip ateityje dar efektyviau surinkti ir perdirbti baterijų atliekas. Efektyvesnė baterijų atliekų surinkimo ir perdirbimo sistema bei masto ekonomika turėtų amortizuoti bent dalį padidėjusių išlaidų.

Atsakymas, ar pavyks verslui pasiekti, kad į rinką pateikiamos baterijos būtų tvarios ir saugios per visą jų gyvavimo ciklą, yra aiškus – tai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Komentaro autorė — Asta Pakštaitė-Marcinkienė, Gamintojų ir importuotojų asociacijos (GIA) vadovė.