Vyriausybės šimtadienis: „neliečiamumas“ negaliojo
Trijų centro dešinės partijų suformuotas ministrų kabinetas dirbti pradėjo pernai gruodžio 11-ąją. Koronavirusas padiktavo svarbiausius pirmuosius darbus, nulėmusius ministrų kabineto darbotvarkę šiuo laikotarpiu: pandemijos suvaldymas, karantino režimas, parama nukentėjusiam verslui, vakcinavimo procesas. Tie patys klausimai išliks Vyriausybės dėmesio centre mažiausiai visus šiuos metus.
Rudens pabaigoje pagreitį įgavęs ir į žiemą sparčiai įžengęs vis didėjantis užsikrėtusių COVID-19 virusu žmonių skaičius privertė ministrų kabinetą imtis itin griežtų apribojimų: duris teko užverti didelei daliai verslo, bene pirmą kartą buvo sustabdytas judėjimas tarp savivaldybių.
Nors valstybė ėmėsi verslo gelbėjimo ir buvo plačiai skelbiama apie įvairias paramos priemones sunkumų patiriančiam verslui, realybėje paramos traukiniui vis pritrūkdavo „garo“. Įmonės, smulkieji verslininkai guodėsi, kad jų kelyje tebėra nemažai biurokratinių kliūčių, be to, parama gerokai vėluoja. Nemenką kritikos porciją iš verslo stovyklos už tai gavo „Invega“, ši savo ruožtu bedė žvilgsnį į Ekonomikos ir inovacijos ministeriją, vėlavusią pervesti pinigus ir pan.
Verslo atstovai tikina, kad ši Vyriausybė yra atviresnė, noriau bendrauja ir bendradarbiauja. Pasak Rūtos Skyrienės, „Investuotojų forumo“ vykdomosios direktorės, verslai bent kol kas reiškia pasitikėjimą dabartine valdžia.
Vertindami prieš savaitę ministrų kabineto patvirtintą ketverių metų kadencijos darbų planą, jie primena: yra dalykų, kurių negalima atidėti iki 2023 m., tad reikia kalbėti apie Vyriausybės programoje numatytų pokyčių įgyvendinimo spartą, pvz., mokesčių srityje. Antai aukštas darbo jėgos apmokestinimas tarptautinių organizacijų yra įvardijamas kaip pagrindinis keistinas dalykas.
Pasak Vidmanto Janulevičiaus, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidento, pramonininkai ne kartą pasisakė, kad nulinis pelno mokesčio tarifas reinvestuojamam pelnui paskatintų įmones investuoti į modernesnes gamybos technologijas, didėtų konkurencingumas bei gebėjimas integruotis į ES strategines vertės grandines. Tai leistų pritraukti daugiau tiesioginių užsienio investicijų, nes kaimyninėse šalyse sąlygos investuotojams šiuo metu yra „ženkliai geresnės“.
Tarp ministrų kabineto narių kone labiausiai nepavydėtinoje padėtyje yra atsidūręs Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) vadovas Arūnas Dulkys. Beje, į jo veiklą nuo pat kadencijos pradžios žvelgta it pro padidinamąjį stiklą – ne juokai perimti vairą, kai šalyje koronavirusas gviešėsi vis stipresnių pozicijų.
Dar pernai lapkritį paskelbęs apie turimą ambicingą 130 punktų planą dėl COVID-19 pandemijos suvaldymo, kuriam laikui ministras šiuo klausimu nutilo — nors buvo pažadėjęs šį planą viešinti.
Sausį A. Dulkys teigė, kad planas buvo pateiktas sveikatos ekspertams, kurie rekomendavo jį skelbti dalimis. Anot jo, planą sudaro trys atskiros dalys, kurios pamažu skelbiamos po vieną.
„Viena iš dalių buvo skirta tam, kad būtų suformuota mūsų darbo organizavimo schema, įskaitant ir pačios ekspertų tarybos atsiradimą, kita grandis susijusi su visais procesais – karantino lygiai, testavimas, vakcinavimas ir kiti dalykai, o trečia grupė skirta tolesniems veiksmams, kurie susiję su efektyviu ateities pandemijos valdymu – šitos krizės įsivertinimas, tam tikras netiesiogine prasme atliktas situacijos auditas ir tada atitinkamų teisės aktų peržiūra“, – pasakojo ministras.
Prasidėjus vakcinavimui Lietuvoje ir jam įsibėgėjant, pasigesta aktyvesnės ir aiškesnės komunikacijos iš SAM pusės: apie vakcinavimo grafiką, apie pačius skiepus etc. Galiausiai padėtį komplikavo keliose šalyse įsiplieskusios diskusijos dėl „AstraZenecos“ skiepų (ne)saugumo – galop jų naudojimą šią savaitę teko pristabdyti ir Lietuvai. Dėl to, beje, sveikatos apsaugos ministras susilaukė rūstybės ženklų iš prezidento Gitano Nausėdos, nepraleido progos pakritikuoti A. Dulkio ir buvusios Vyriausybės deleguotas eurokomisaras Virginijus Sinkevičius.
Politologai teigiamai vertina Vyriausybės pasirinktus prioritetinius tikslus ir vadina juos logiškais, tačiau mano, kad kol kas neaišku, kiek galiausiai ambicingi jie bus, nes jau dabar girdime apie galimybę apriboti kai kurias reformas dėl to, kad pavyktų pasiekti kuo platesnį pasirašančių partijų skaičiaus prasme susitarimą.
VŽ nuomone, itin taiklus yra Ramūno Vilpišausko, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriaus, pastebėjimas: yra labai svarbu, kad ir kaip kokybiškai parengti, pakankamai su ekspertais ir visuomene aptarti, reformų sprendimai nebūtų nukelti pernelyg toli į kadencijos pabaigą. Kaip rodo daugiametė buvusių Vyriausybių patirtis, artėjant Seimo rinkimams paprastai valdantiesiems dingsta paskatos imtis pertvarkų, galinčių sukelti kai kurių visuomenės grupių nepasitenkinimą. Reformos neturi užsibūti starte — apie tai ne kartą rašė ir VŽ.
Dabar belieka stebėti, ar užteks partinės disciplinos ir koalicijos partnerių sutarimo tam, kad būtų laikomasi Vyriausybės deklaruojamų principų.
