Europa ir teroristai: protas prieš tamsą

Publikuota: 2015-11-17
PascalIO RossignolIO („reuters“) nuotr.
PascalIO RossignolIO („reuters“) nuotr.
Redakcijos nuomonė

Lapkričio 16 d. vidurdienį Paryžiaus laiku visa Europa tylos minute paminėjo lapkričio 13-osios vakaro žudynių Paryžiuje aukų atminimą. Prancūzijos prezidentas Francois Hollande’as po įvykių pratarė: „Tai – karas.“ Anot prezidento George’o Busho administracijos sekretoriaus spaudai Ario Fleischerio, po 2001 m. rugsėjo 11 d. atakos lygiai tokie buvo JAV prezidento pirmieji žodžiai.

Ar taps Paryžiaus lapkričio 13 d. tokiu pačiu lūžio tašku Europoje, kokiu JAV tapo rugsėjo 11 d.? Mūsų visiškai sumažėjusiame pasaulyje informacijos srautas labai didelis. Ypač, kai kalbame apie tokius ženklinius, svarbius, lūžinius įvykius. Užtenka į kompiuterio ekraną susikelti keletą tviterio juostų ir tiesiog realiuoju laiku gali matyti ir kratas Belgijoje, ir koalicijos smūgius Irake bei Sirijoje. Štai pranešama, kad aštuntasis pasprukęs teroristas jau sulaikytas. Štai po penkių minučių Belgijos prokurorai skelbia, kad nieko panašaus. Gali matyti ir daugybę versijų ir čia pat per keliolika minučių sukuriamos kvazianalitikos tekstų. Paniręs į tą informacijos srautą su galva, gali ir nebeišnirti – ir greitai pastebėsi, kad jau skaitai nebe apie kratas Briuselio apylinkėse, bet apie kokius nors slaptus reptiloidų sąmokslus.

Nuskęsti šiame informacijos tvane neparengtam protui labai nesunku. Galvoje reikėtų turėti, kad, ko gero, dauguma visų pranešimų ir versijų yra arba klastotės, arba sąmoningai skleidžiama dezinformacija. Todėl pirmiausia reikėtų – net ir užplūdus visiškai suprantamoms emocijoms – pabandyti išlaikyti bent kiek blaivų protą ir bent kiek fiksuoti tik tai, kas tikrai aišku. Ir neskubėti daryti išvadų.

Tai ne didžiausias terorizmo aktas Europoje. Didžiausias buvo Madrido traukiniuose 2004 m. kovą. Prieš porą savaičių Rusijos lėktuvo katastrofoje taip pat žuvo daugiau žmonių. Ką ir kalbėti apie Malaizijos „Boeing“, numuštą virš Donbaso 2014 m. vasarą. Tai ne vienintelis teroristų aktas šiomis dienomis. Lapkričio 12 d. vyko sprogdinimai Libano sostinėje Beirute, „Hezbollah“ šalininkų (šiitų) rajone, atsakomybę prisiėmė „Islamo valstybė“. Pietryčių Turkijoje lapkričio 15 d. susisprogdino savižudis, keturi ar penki turkų pareigūnai sužeisti. O kur dar ne vieną mėnesį besitęsiantis „peilių teroras“ Izraelyje.

Dar vienas faktas – lapkričio 9 d. prancūzų aviacija subombardavo „Islamo valstybės“ naftos gavybos vietas. Tai buvo pirmoji koalicijos aviacijos ataka prieš ekonominius šio darinio pamatus. Dar reikėtų atkreipti dėmesį į gana sėkmingus kurdų kariuomenės veiksmus praėjusią savaitę – Sirijoje kurdai, palaikomi JAV aviacijos, priartėjo prie Rakos, „Islamo valstybės“ centro šioje šalyje, Irako teritorijoje kurdai perkirto pagrindinį kelią, jungiantį „Islamo valstybės“ valdomas teritorijas Sirijoje ir Irake. Paryžius galėtų būti tiesiog „Islamo valstybės“ atsakas į pralaimėjimus savo teritorijoje. Tik kažin ar jiems padėsiantis. Jau lapkričio 15 d. prancūzų aviacija bombardavo Raką, lapkričio 16 d. JAV aviacija subombardavo daugiau kaip šimtą „Islamo valstybės“ sunkvežimių, skirtų naftai vežti, – dar vienas smūgis į ekonominius šios struktūros pamatus.

Nuo romėnų laikų rekomenduojama klausti: kam naudinga? Naudinga tam, kam reikalinga agresija ir konfliktas, – tiems, kurie tarpsta konfliktų ir baimės atmosferoje. Tiems, kurie nori matyti Europą silpną ir susikaldžiusią, – tokiems kaip Marine Le Pen, kaip „Jobik“ lyderiai ir panašūs veikėjai. Galbūt net šiuos paminėtus finansuojantiems. Kaip tik dėl to įmetama ir eskaluojama informacija, kad įvykių vietoje rastas siro pabėgėlio pasas. Tiesa, ne ką trukus paaiškėja, kad pasas padirbtas, – bet tai jau retas kuris pastebi. Tai vertybių susidūrimas – tos jėgos, kurios minta konfliktais ir baimėmis, barbariškos ir tamsios jėgos, nori atsitempti Europą iki savo, iki tarpuvartės žudiko lygio. Jiems reikia karo – tik kare jų puoselėjamas gaujų tamsybiškas iracionalumas gali klestėti. Ir vis dėlto, kaip mus moko istorija, protas galiausiai vis tiek nugali.

REDAKCINIS STRAIPSNIS (vedamasis) - redakcijos nuostatas atspindintis, jos vardu parašytas, neretai nenurodant konkretaus autoriaus, rašinys, dažnai atsiliepiantis į kokius nors įvykius, paaiškėjusius faktus, tendencijas. Būdinga nedidelė, neretai vienoda visiems leidinio redakciniams straipsniams apimtis, glaustas minčių dėstymas, tezių pobūdžio argumentacija, naudojami publicistinės retorikos elementai. Įprasta pateikti išvadas, apibendrinimus, atspindinčius redakcijos nuostatas. / Žurnalistikos enciklopedija /
Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą VERSLO naujienlaiškį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau