Kodėl Graikijos gelbėjimas nenusisekė

Graikijos krizei stiprėjant, labai svarbu suprasti, jog struktūrinės reformos būna sėkmingos tik tada, kai iniciatyva jas vykdyti kyla iš pačios šalies. Net jei derybininkai užglaistytų svarbiausius nesutarimus, sunku būtų tikėtis, kad graikai, jei taip ir liktų neįtikinti, nuoširdžiai imtųsi tokių reformų. Bent jau taip rodo ligšiolinė patirtis. O neįgyvendinus struktūrinių reformų, vargu ar galima tikėtis, kad Graikijos ekonomika sugrįžtų į vėžes ir pradėtų tvariai augti. Tam koją pakištų jau ir tai, kad tarptautiniai instituciniai skolintojai nenori skolinti nereformuotai Graikijai nors kiek didesnių sumų, nei reikėtų ankstesnėms skoloms padengti (tokia padėtis vyrauja jau kone nuo pat krizės šioje šalyje pradžios, nors apie tai ir nerašo tarptautinė žiniasklaida).

Harvardo universiteto ekonomikos ir viešojo valdymo profesorius

Graikijos narystė Europos Sąjungoje suteikia jos kreditoriams reikšmingų svertų, tačiau jų akivaizdžiai nepakanka, kad padėtis pasikeistų iš esmės. Graikija ir toliau lieka ne provincija, o suvereni šalis. Tarptautinių kreditorių trijulė – Tarptautinis valiutos fondas (TVF), Europos centrinis bankas ir Europos komisija – neturi tiek galių Graikijai, kokių, tarkim, Savivaldybių paramos korporacija turėjo Niujorkui, kai šis aštuntojo dešimtmečio viduryje atsidūrė ant bankroto slenksčio.

Struktūrines reformas geriausiai įgyvendinti pavyksta tada, kai įsiskolinusios šalies vyriausybė pasiūlo politinius pokyčius, juos suderina su TVF, o šis dar ir pasirūpina politine parama joms įgyvendinti. Reformas primesti iš šalies – neveiksmingas dalykas. Kad reformos nusisektų, Graikijos vyriausybė ir gyventojai turi joms pritarti.

Tai, kad šalis pati turi tapti savo reformų šeimininke, nėra nauja pamoka. TVF santykiai su Ukraina buvo sudėtingi dar gerokai iki paskutinio derybų etapo. Dar 2013 metais TVF pareigūnai išleido nuosaikią ataskaitą apie jų patirtį toje šalyje. Pagrindinė išvada – TVF programa negalėjo būti sėkmingai įgyvendinta dėl vyriausybės nenoro imtis reformų.

Jei, kaip tvirtinama ataskaitoje, vyriausybė nenori ar negali atlikti reikiamų pokyčių, geriausias pasirinkimas yra skirti lėšų dalimis už jau įgyvendintas reformas. Ši nuostata dabar ir taikoma Graikijai, deja, laukiamų rezultatų nedavė. Struktūrinės reformos dažnai į gera ar bloga pakeičia politinių jėgų pusiausvyrą šalyje. Jei šalyje trūksta entuziazmo įgyvendinti vienokias ar kitokias reformas, joms pagalius į ratus kaišios visi, kas tik netingi.

Kairiųjų pažiūrų ideologai jau seniai itin įtariai žvelgia į tarptautinių institucijų inicijuojamas struktūrines reformas. Jų įsitikinimu, institucinius skolininkus, kaip antai TVF ar Pasaulio banką, užvaldė neoliberalios rinkos fundamentalistai. Gal čia ir galima rasti grūdą tiesos, tačiau kaltinimai gerokai išpūsti.

Žinoma, tarptautinių institucijų inicijuojamomis struktūrinėmis reformomis dažnai siekiama suteikti darbo santykiams lankstumo. Tačiau būtų klaidinga tokius pasiūlymus vertinti tik juoda ar balta spalvomis. Suteikti galimybę jaunuoliams lengviau įsidarbinti (tai aktualu Pietų Europos šalyse, tokiose kaip Italija ir iš dalies Prancūzija) – visiškai nereiškia, kad siūloma vien tik sudaryti sąlygas be jokio vargo atleisti visus iš eilės. Reformos, kuriomis siekiama išvengti pensijų sistemos bankroto, nėra elementarus piktybinis mėginimas problemas spręsti pensininkų sąskaita. Supaprastinti mokesčių sistemas ir padaryti jas skaidresnes – visai kas kita, nei paprasčiausiai padidinti visus mokesčius.

Neseniai pamatinių pokyčių, kuriuos inicijuoja tarptautinės institucijos, priešininkai pateikė ir dar egzotiškesnių argumentų. Pavyzdžiui, ekonomikos sąstingio priežastis yra defliacija, kurią lemia nulinių palūkanų politika. Jei struktūrinių reformų padarinys yra mažėjantys atlyginimai ir kainos, žinoma, bus sudėtinga kompensuoti sumenkusią bendrąją paklausą. Tačiau panašiai galima sutaršyti bet kokias reformas: jos nieko gera neduos, jei bus netinkamai parinktos. Tiesa ta, kad išeitis iš Europos bėdų ir kelias pirmyn – tai visų pirma didesnio našumo siekis.

Graikijos ir kitų šalių nesėkmingo gelbėjimo pamokos verčia susimąstyti. Jei prasiskolinusiai šaliai iš tiesų privalu iš esmės pakeisti ekonomikos, socialinį ar valdymo modelį, geriausia būtų palikti nuostolius privatiems skolintojams, o ne švaistyti valstybės lėšas jiems padengti. Tokiais atvejais kaip Graikijos, skolintojai savo ūpą reformoms verčiau išlietų namuose – jo ypač reikia finansinės priežiūros sistemai gerinti.

Dauguma graikų nori, kad jų šalis ir toliau liktų Europos Sąjungoje. Teoriškai siūloma tarptautinė pagalba mainais į šalyje įgyvendinamas reformas gal ir turėtų padėti tiems, kurie siekia savo šalį reformuoti ir paversti ją šiuolaikiška. Tačiau kadangi reformų Graikijoje išjudinti iki šiol taip ir nepavyko, matyt, atėjo laikas rimtai susimąstyti, ar šis požiūris teisingas. Galbūt užuot toliau skyrus paskolas, šaliai būtų protingiau teikti humanitarinę pagalbą – nesvarbu, ar Graikija liks euro zonos narė, ar iš jos pasitrauks.

Kennethas Rogoffas yra Harvardo universiteto ekonomikos ir viešosios politikos profesorius, anksčiau ėjęs Tarptautinio valiutos fondo vyriausiojo ekonomisto pareigas.

Autoriaus teisės priklauso „Project Syndicate“, 2015 m. www.project-syndicate.org

Komentarai