„Unicorns Lithuania“ vadovė: Lietuva mėgsta būti pirmūne diegiant reguliaciją

Iš pirmo žvilgsnio toks tikslas gali atrodyti optimistiškas, tačiau Gintarė Verbickaitė, „Unicorns Lithuania“ vadovė, sako, kad startuolių ekosistema iš tiesų gali augti šitaip sparčiai, o konkurencingos Lietuvos ateitis yra technologijos.

„Jei kalbame apie inovacijas ir sektorius, kurie gali užtikrinti nepriklausomybę nuo geopolitikos ar ekonominių ciklų mūsų regione, technologijų sektorius yra būtent tas atsakymas, – VŽ sako G. Verbickaitė. – Puiku, kad Lietuvoje turime įvairių sektorių, prisidedančių prie šalies ekonominės gerovės ir BVP kūrimo. Tačiau, kalbant apie proveržį, apie eksponentinį augimą, mes sakome, kad jis vienareikšmiškai gali ateiti čia.“

Ji pabrėžia, kad kuriant geresnę verslo aplinką tobulėti startuoliams yra kur, ar tai būtų su švietimu, ar reguliacija susiję klausimai.

Beveik pusę metų dirbate startuolių asociacijos „Unicorns Lithuania“ vadove. Kaip sekasi naujame darbe? Ar jau pavyko apšilti kojas?

Pusės metų  sukaktis dar tik artėja. Jaučiuosi geriau susipažinusi su bendruomene, iššūkiais, laimėjimais. Tai labai įdomi patirtis, ir tikiuosi, kad tas kelias mane ves tolyn – tiek žinių gilinimo, tiek prisidėjimo prie ekosistemos augimo.

Išsamesnis susipažinimas su ekosistema tikriausiai padeda aiškiau dėlioti darbo prioritetus. Kokios pagrindinės sritys, kuriose dirbate? Galbūt galite trumpai papasakoti apie savo pagrindinius darbo tikslus ir kryptis?

Išsigryninome pagrindinį tikslą – siekti, kad iki 2030 m. Lietuvos IRT sektorius sudarytų bent 20% šalies BVP. Pavyzdžiui, Izraelyje šis sektorius jau sudaro 30%, o Lietuvoje šiuo metu tik vos daugiau nei 5%. Manome, kad startuolių ekosistema gali augti šitaip sparčiai.

Turime kelias skirtingas kryptis, ties kuriomis reikia dirbti ir apie kurias reikia kalbėti. Visų pirma, svarbu atkreipti dėmesį į švietimą ir jo kokybės gerinimą, kokių talentų reikės ateičiai ir kad jų būtų pakankamai. Taip pat daug dėmesio skiriame jau esamų specialistų darbo rinkoje pritraukimui, jų išlaikymui ir kompetencijų auginimui. Trečia tema – verslo aplinkos ir rizikos kapitalo prieinamumo gerinimas. Ketvirta ir pamatinė yra saugumas – tiek verslui, tiek talentams, tiek investicijoms.

Lietuvos vizija iki šiol dažnai būdavo, kad tai – pramonininkų šalis. Tai giliai įsišaknijęs pasakymas, kurį vis dar galima dažnai išgirsti. Ką jūs atsakote į tokią mintį? Kaip manote, kiek dar liko laiko iki to, kai ši mantra taps praeitimi ir Lietuva bus technologijų šalimi?

Ateitis tikrai yra susijusi su technologijomis. Jei kalbame apie inovacijas ir sektorius, kurie gali užtikrinti nepriklausomybę nuo geopolitikos ar ekonominių ciklų mūsų regione, technologijų sektorius yra būtent tas atsakymas.

Šio sektoriaus įmonės geba globaliai parduoti ir eksportuoti savo paslaugas bei produktus. Jos to net nevadina eksportu, nes tiesiog veikia globaliai, generuodamos pajamas į Lietuvos biudžetą. Pavyzdžiui, jei pažvelgsime į startuolių duomenų bazę, 2024 metais vidutinis darbo užmokestis startuoliuose siekė 4.100 Eur. Tai daugiau nei dvigubai viršija vidutinį darbo užmokestį Lietuvoje.

Praėjusiais metais sektorius sumokėjo virš 370 mln. Eur mokesčių, o šiemet ta suma tikrai dar padidės. Labai puiku, kad Lietuvoje turime įvairių sektorių, kurie prisideda prie šalies ekonominės gerovės ir BVP kūrimo. Tačiau, kalbant apie proveržį, apie eksponentinį augimą, mes sakome, kad jis vienareikšmiškai gali ateiti čia.

Kokius pagrindinius lūkesčius turite naujai Vyriausybei?

Tikrai norime stiprinti švietimo kokybę, užtikrinti, kad talentai turėtų kompetencijų, kurios bus reikalingos per ateinančius 10–15 metų, taip pat kalbėti apie talentų pritraukimą ir išlaikymą Lietuvoje.

Kai kurios įmonės sako, kad jūs tiesiog netrukdykite ir mes augsime, tačiau be abejo, kad ekosistemai reikia tam tikrų pokyčių ir postūmio. Prieš rinkimus taip pat kalbėjome su politikais, jiems pristatėme šio sektoriaus potencialą, naudą ir konkrečius lūkesčius.

Džiugina, kad Vyriausybės programoje matome dėmesį inovacijų vystymui, proveržio technologijoms ir startuolių ekosistemos skatinimui. Vienas iš sunkumų buvo pasinaudoti finansinėmis paskatomis tyrimų ir eksperimentinės plėtros veiklai, kas dažnai sustabdo mažas įmones, nes yra per daug didelė administracinė našta.

Kai kalbame apie reguliacinę aplinką, ypač kai kalbame apie Europos teisės aktų įgyvendinimą, Lietuva dažnai nueina griežtesniu keliu, pas mus stengiamasi būti Europos pirmūnais diegiant reguliaciją, kartais įmonės būna per daug apribojamos.

Kaip maža valstybė, Lietuva turėtų siekti tapti konkurencingiausia Europoje. Privalome laikytis ES reikalavimų, bet ir pagalvoti, kaip galima užtikrinti kuo lankstesnę ir patrauklesnę veiklos erdvę.

Atrodo, kad esame labai jautrūs, kai kalba pasisuka apie viešųjų pinigų naudojimą. Šiemet mes lietėme ir startuolio apibrėžimo temą, kur startuolis apibrėžiamas kaip įmonė, kuri veikia ne ilgiau kaip penkerius metus. Tačiau, pavyzdžiui, giliųjų technologijų įmonės dažnai per šį laikotarpį tik išeina iš laboratorijos ir pradeda komercializuoti savo produktą.

Neseniai tapome Europos startuolių asociacijos nariais, matome, kad panašios diskusijos vyksta ir europiniu lygiu. Startuolio apibrėžimas, susietas su veiklos trukme, yra laikomas apribojimu ir kitose Europos Sąjungos šalyse.

Dažnai penkerių metų laikotarpis neatspindi realybės, bet su juo susiję apribojimai dėl valstybės paramos, todėl jį tikrai reikėtų peržiūrėti.

Ar startuoliai Lietuvoje susiduria su didesne biurokratija nei Europoje? Ar tai labiau bendra visos Europos problema?

Viskas prasideda nuo Europos, bet kiekviena valstybė turi daug laisvės nuspręsti, kokią žaidimo aikštelę ji sukurs įmonėms ir startuoliams. Bendrai Lietuva pagal verslo aplinkos konkurencingumo reitingus laikosi neblogai, tačiau yra detalių, kurios gali trukdyti arba net stabdyti augimą.

Pavyzdžiui, startuolių ekosistemą galima kurti ne tik skatinant lietuvių įkūrėjus, bet ir aktyviai pritraukiant užsienio startuolių komandas steigtis Lietuvoje ir augti iš čia.

Tikrai turime sėkmingų pavyzdžių, kaip, pavyzdžiui, „Revolut“, „CAST AI“.

Taip, tačiau susiduriame ir su gana buitiniais apribojimais, pavyzdžiui, užsienietis startuolio įkūrėjas, atvykęs į Lietuvą, nepajėgs savarankiškai įsteigti įmonės ir turės naudotis teisininkų paslaugomis. Taip pat jis turbūt susidurs su iššūkiais atidaryti banko sąskaitą, tai gali būti sudėtinga netgi ES piliečiui.

Turime gerą iniciatyvą „International House Vilnius“, kurioje naujai į Vilnių atvykęs žmogus gali išspręsti savo problemas, susijusias su sveikatos, švietimo, mokestiniais klausimais. Tokio vieno langelio, galbūt, reikėtų ir nedideliems verslams.

Svarbu ne tik daryti, bet ir kalbėti apie tai, kas yra daroma, todėl labai svarbi tarptautinio įvaizdžio strategija.

Kaip Lietuva galėtų įgyti konkurencinį pranašumą, siekiant prisitraukti talentus?

Ne viena ES šalis turi mokestines lengvatas itin aukštos kvalifikacijos specialistams. Kitos Europos šalys jas, pavyzdžiui, lengvatą taiko 5 metams, o vėliau jis tampa normaliu mokesčių mokėtoju.

Suprantu, kad dabartiniame politiniame kontekste apie tai kalbėti sunku, bet tai nebūtų didelis skaičius žmonių. Tai yra sėkmingai daroma daugelyje ES šalių, pavyzdžiui, Danijoje ar Nyderlanduose.

Švietimas yra viena iš amžinų temų. Ar manote, kad ši sritis kada nors gali būti iš esmės sutvarkyta? Atrodo, kad valdžios keičiasi, ministrai ateina ir išeina, reformos žadamos, bet apie švietimo problemas vis dar kalbame tiek pat, kiek ir anksčiau.

Viskas turėtų prasidėti nuo vizijos ir aiškaus pasakymo – ko mes norime? Ar norime, kad Lietuvos švietimo sistema taptų viena pirmaujančių Europoje?

Estai išsikėlė tikslą tapti švietimo lyderiais Europos Sąjungoje, rėmėsi duomenimis, vykdė strateginius pokyčius ir pasiekė šį tikslą. Turint viziją, manau, tai įmanoma, bet tam reikia politinės valios ir susitelkimo.

Man atrodo, kad labai padėtų duomenų atvėrimas. Reikia gilintis į švietimo sistemos efektyvumą, rezultatus, kokie mokinių krepšeliai kokius rezultatus kuria. Pavyzdžiui, kai kuriose mokyklose gali būti dideli mokinio krepšeliai, bet prasti rezultatai, o kitose – priešingai. Tokios analizės ir strateginis peržiūrėjimas yra labai svarbūs.

Pasaulinė praktika rodo, kad tam tikri struktūriniai pokyčiai gali pagerinti švietimo sistemą, pavyzdžiui, prailginti pradinį mokymąsi – jis galėtų būti 6, o ne 4 m., kaip taikoma daugelyje išsivysčiusių šalių. Vienas iš Estijos sėkmės kriterijų buvo tai, kad jie perėjo prie pradinio ugdymo nuo 4 iki 6 m. Vaikai taip būna geriau parengiami dalykiniam ugdymui, gauna geresnius pagrindus, nes yra kitokia mokymo metodika, galimybė geriau užpildyti spragas, subręsti emociškai.

Pakalbėkime apie startuolių investicijas. Šiemet turėjome vieną didesnį raundą – „Ovoko“ 20 mln. Eur – tačiau daugiau nė vienas lietuvių startuolis nepritraukė bent 10 mln. Eur. Kur dingo stambios rizikos kapitalo investicijos?

2023-ieji buvo labai sėkmingi, todėl natūralu, kad tokioje nedidelėje rinkoje nėra tiek įmonių, kad kiekvienais metais galėtume džiaugtis tokiomis investicijomis. Lietuvos tendencijos atspindi pasaulines, nes apetitas buvo sumažėjęs visame pasaulyje.

Matėme gerą tendenciją, kad ankstyvos stadijos investicijų raundai šiek tiek didėjo, o tai rodo, kad ankstyvesnės stadijos investuotojai tiki įmonėmis, jų kokybe jau ankstyvoje stadijoje, ir jos tada gali augti šiek tiek greičiau.

Vienas iš Lietuvos išskirtinumų, kad nepaisant mažesnių rizikos kapitalo investicijų, dauguma įmonių sėkmingai augo. Tai yra ir tam tikras požiūrio klausimas, koks verslo modelis pasirenkamas. Be abejo, yra įrodyta, kad pritraukus investicijų augimas būna spartesnis, bet Lietuvoje turime puikių sėkmės istorijų, juk pirmieji vienaragiai išaugo visiškai be rizikos kapitalo investicijų ankstyvosiose stadijose.

Jie taip išaugo iš reikalo – tiesiog todėl, kad tuo metu rizikos kapitalo beveik nebuvo.

Iki pastarųjų kelerių metų Lietuvoje labai trūko rizikos kapitalo, ir jo vis dar galėtų būti daugiau. Radosi tam tikras įkūrėjų mentalitetas, jiems nuo pat pradžių reikia galvoti, kaip tapti pelningiems arba bent jau išsilaikyti, atliepiant vartotojų lūkesčius, kuriant vertę, kuo greičiau gaunant pajamas. Šis mentalitetas, manau, yra stiprybė, o su rizikos kapitalu yra sudėtingiau.

Nors rizikos kapitalo investicijos šiemet sumažėjo 3 kartus, pažiūrėjus į rodiklius, tokius kaip sumokėti mokesčiai, darbo užmokestis, startuolių ir juose dirbančių žmonių skaičius, jie toliau auga. Tai reiškia, kad didžioji dalis įmonių randa būdų augti ir plėstis net be papildomų investicijų.

Šie rezultatai rodo, kad Lietuvos startuoliai yra lankstūs ir geba prisitaikyti prie sudėtingesnių sąlygų, o jų tvarus augimas yra stiprus pagrindas ateities plėtrai.

Iš šalies atrodo, kad šiuo metu Lietuvoje ankstyvojo etapo kapitalo yra pakankamai – aktyviai veikia įvairūs fondai, verslo angelai, turime NGL sindikatą, o didesnė problema, regis, kyla, kai reikia pereiti prie vėlesnių, pavyzdžiui, A, B etapų. Ar sutinkate su tuo?

Galime pasižiūrėti keliais būdais. Puiku, kad turime vis daugiau verslo angelų, besikuriančių naujų sindikatų, ir tai kuria puikią terpę ankstyvajam augimui. Kuo daugiau bus kapitalo, kuo daugiau sėkmės istorijų, tuo daugiau bus ir sėkmingų įkūrėjų, todėl reikia toliau kalbėti apie rizikos kapitalo skatinimą ir ankstyvoje stadijoje.

Yra keli aspektai, jeigu kalbame apie giliųjų technologijų inovacijas, nes šios įmonės dažnai reikalauja daugiau laiko ir kapitalo produkto vystymui. Čia dar matome iššūkių, nes ekosistema tebėra ankstyvoje vystymosi stadijoje. Aktyvi rizikos kapitalo sistema galėtų paskatinti daugiau žmonių imtis savo idėjų įgyvendinimo.

Dėl vėlesnės stadijos – tikrai taip, visi vėlesni raundai jau yra kuriami bendrai, tai dažniausiai būna ir mūsų rizikos kapitalo fondai, kurie jau buvo investavę į tas įmones anksčiau, tačiau įsitraukia ir užsienio rizikos kapitalo fondai, kurie jau gali investuoti reikšmingai didesnes sumas.

Galima paliesti ir saugumo temą, nes investuotojai vertina visas rizikas, taip pat ir geopolitines. Pastaruoju metu girdime, kad užsienio investicijas iš dalies sunkiau pritraukti dėl geopolitinio fono, todėl Lietuvoje veikiančioms, kapitalo pritraukti norinčioms įmonėms natūraliai atsiranda apribojimų.

„Unicorns Lithuania“ asociacija, turbūt, ne veltui tapo viena iš 4% BVP gynybai iniciatorių. Visgi situacija, atrodo, negerėja – įtampos tik auga, o niekur nedings. XXX?

Dabar jau suvokėme, kad turime investuoti į saugumą. Mes manome, kad turime investuoti daugiau, nei dabartinė ambicija. Drauge galvoti, kaip tai daryti išmaniai, ne tik tapti gynybos produktų pirkėjais, bet patiems stiprinti inovacijas gynybos ir dvigubos paskirties produktų srityse.

Nors pirmieji žingsniai jau daromi, manau, jie daromi per lėtai ir per atsargiai. Reikia kelti ambiciją ir sakyti, kad neturime kito pasirinkimo.

Taip pat svarbu paminėti, kad kiekvienas valstybės veiksmas ir pasisakymas tarptautinėje arenoje turi atgarsį. Turime strategiškai apgalvoti, kokias žinutes siunčiame, ir ar jos mūsų partneriams sukuria pasitikėjimą, kad investuojame į savo gynybą, ir patys norime stiprinti savo gynybos pajėgumus. Veiksmai ir komunikacija turi eiti ranka rankon.

Jau minėjome „Ovoko“, kuri šiemet pritraukė 20 mln. Eur investiciją – didžiausią tarp lietuviškų startuolių. Atrodo, kad ir geopolitinė įtampa nesutrukdė, nes vienintelis investuotojas yra iš JAV. Kas, jūsų manymu, lėmė šios įmonės sėkmę? Kaip mums turėti daugiau tokių įmonių kaip „Ovoko“? O gal tai unikalus atvejis, kur svarbų vaidmenį suvaidino Manto Mikucko pagalba?

Jeigu pažvelgsime į sėkmingų startuolių ekosistemų augimo elementus, matysime, kad pirmųjų įkūrėjų patirtis, kapitalas, pagalba antros, trečios kartos startuoliams yra labai svarbi, todėl neatmesčiau to, kaip vieno iš elementų.

„Ovoko“ turėjo gerus augimo skaičius ir trajektoriją, labai gerus mentorius ir pirmuosius investuotojus. Jie atrakino specifinę nišą, kuri nebuvo liesta kitų verslų, todėl labai daug dalykų buvo jų naudai.

Kalbėjome apie giliąsias technologijas, bet jeigu pasižiūrėsime į Lietuvos sėkmės istorijas, tai sėkmingiausios įmonės iki šiandien yra platformos, programinės įrangos kūrėjai, tai nėra įmonės, išaugusios iš labai gilių inovacijų ar technologijų.  Puiku, kad turime galimybe pasinaudoti sėkmės istorijomis, kai įmonės galėjo augti labai greitai, nes giliosioms technologijoms reikia daugiau laiko. Galbūt Lietuva atrakino e. prekyviečių sėkmės kodą, pradedant „Vinted“, dabar turime „Ovoko“ ir dar keletą kitų.

Kaip manote, kokią įtaką Lietuvos startuolių ekosistemai ilguoju laikotarpiu turės „Vinted“ darbuotojų akcijų pardavimas? Gal mums netgi nereikia vienaragių IPO, kad tas sniego gniūžtės efektas susidarytų?

Labai tikiuosi, kad dalis darbuotojų, matę sėkmės istoriją iš vidaus, ir turėdami kapitalą kurs savo startuolius. Jau buvo padarytas minityrimas, kad iš „Vinted“ išėję darbuotojai dar iki šio akcijų pardavimo jau buvo įkūrę apie 18 naujų startuolių. Matome, kad tai veikia ir tikimės, kad bus daugiau antros ar trečios kartos įkūrėjų. Norėtųsi jų matyti daugiau.