Kabelių Baltijos jūroje sabotažas – ginklas šešėlinio Rusijos laivyno arsenale

„Taip nutinka vis dažniau. Mes geriau suvokiame šią riziką ir šiuo metu bandome rasti būdų, kaip tinkamai į tokius veiksmus reaguoti“, – „Politico“ sako Ilja Iljinas, Suomijos pakrančių apsaugos vado pavaduotojas.

Jis su komanda ieško tanklaivių, ketinančių vykdyti sabotažą. Už jo nugaros – nedidelė kariuomenė: dešimtys radarų ir kamerų, daugybė patrulinių laivų, lėktuvų ir sraigtasparnių flotilė – visi jie dislokuoti, kad išžvalgytų tokį vandens plotą kaip Belgija.

Nors padaryta žala dar nebuvo kritinė, elektra nedingo, internetas nenustojo veikti, tačiau priešiškų valstybių veiksmai iškėlė klausimų, kas galėtų nutikti, jei veiksmai būtų labiau koordinuoti? Blogiausius scenarijus nėra sunku įsivaizduoti. 

Naudinga Rusijai

Dėl trijų kabelių nutraukimo Airija gali netekti dešimtadalio elektros energijos. Norvegija povandeniniais vamzdynais tiekia Europos Sąjungai (ES) trečdalį Bendrijos gamtinių dujų. Bet kurio išpuolio įgyvendinimas galėtų sukelti chaosą – energijos trūkumą, sparčiai augančias kainas, priverstinį pasirinkimą, kas neteks elektros energijos.

Kol kas valdžios institucijoms nepavyko įrodyti, kad už kurio nors iš šių incidentų stovi Maskva. 

„Visgi tokia sabotažinė veikla dabartinėmis aplinkybėmis gali būti vertinama kaip naudinga Rusijai... tai vienintelė interpretacija“, – komentuoja Žygimantas Vaičiūnas, energetikos ministras.

Rusijai net ir minimalios žalos padarymas padeda parduoti idėją rusams, kad Maskva gali bet kada sugriauti europiečių kasdienį gyvenimą, jei tik panorėtų. Tai dažnai pristatoma kaip kerštas už tai, kad didelė dalis ES šalių atsisakė pirkti rusiškas gamtines dujas. 

Naujas hibridinio karo frontas buvo atidarytas 2022 m. rugsėjį, kai buvo paslaptingai susprogdintas Rusijos–Vokietijos dujotiekis „Nord Stream“. Vėliau pranešimuose šis incidentas sietas su Ukrainos piliečiais, nors baudžiamoji byla tebenagrinėjama.

Nuo to laiko Baltijos jūroje padaugėjo sabotažo atvejų, kai nukentėjo telekomunikacijų, dujų ir elektros jungtys, jungiančios Švediją, Suomiją, Vokietiją, Latviją ir Estiją. Kovą prie Švedijos krantų vėl buvo pažeistas Berlyną ir Helsinkį jungiantis ryšių kabelis.

Dalies ekspertų teigimu, palyginti su padaroma žala ir tai, kiek laiko reikia remontuoti po vandeniu esančius kabelius, tokių operacijų kaštai yra minimalūs. 

Pirma, Baltijos jūra yra negili. Jos vidutinis gylis yra tik 52 m, o Suomijos įlankos gylis dar mažesnis – 38 m. Viduržemio jūros gylis siekia 1.500 m.

Antra, kabeliai nėra gerai apsaugoti nuo inkarų smūgių. Povandeniniai duomenų perdavimo kabeliai yra maždaug rankos storio, o metras tokio kabelio sveria 3 kg.

Povandeninės elektros energijos jungtys, kurios jungia tiek šalis, tiek jūroje esančias vėjo turbinas, yra pagamintos taip, kad atlaikytų atšiaurią povandeninę aplinką. Jos yra apsaugotos izoliacijos ir plieno sluoksniais, o metras tokios jungties sveria iki 65 kg.

Kabeliai, užkasti pusmetrį po jūros dugnu, sukurti taip, kad tarnautų 40 metų ir atlaikytų žvejų tinklų tralavimą, bet ne tiesioginį inkaro smūgį. 

Per Baltijos jūrą, kurios plotas beveik 400.000 kv. km – didesnis nei Vokietijos, vyksta apie 15% viso pasaulio jūrų transporto, todėl įlaipinti policininko į kiekvieną laivą nepavyks. 

Kitas žingsnis – Šiaurės jūra? 

Neatmetama, kad išpuoliai išplis ir kitur Europoje, ypač tada, jei JAV toliau trauksis nuo savo Vakarų sąjungininkių.

Pasak Paryžiuje įsikūrusio Jaques'o Delors'o energetikos centro vadovo Phuco-Vinho Nguyeno, Šiaurės jūra, kaip ir jos kaimynė Baltijos jūra, yra sekli, vidutinis gylis siekia vos 95 m, todėl joje gali būti įvykdyta panašių sabotažo aktų.

Būtent ten yra svarbūs dujotiekiai, jungiantys Norvegiją ir žemyninę Europą.

„Jei pavyktų sugadinti jungtis tarp Norvegijos ir ES, tiekimo sutrikimas ir poveikis kainoms sukeltų chaosą“, – sako P. V. Nguyenas.

Jis priduria, kad labiausiai pažeidžiamos yra ES salos.

Viena iš jų – Airija, turinti ribotas elektros jungtis su žemynu. Šalis taip pat mažiau pajėgi stebėti sabotažą, nes neturi nei povandeninių laivų ar karinių radarų, nei priklauso NATO kariniam aljansui. Malta taip pat turi tik vieną povandeninę elektros jungtį, kuria tiekiamas ketvirtadalis salos elektros energijos.

Todėl imamasi veiksmų.

Sausį NATO paskelbė, kad pagal naują programą „Baltic Sentry“ (Baltijos sargybinis) regionui stebėti dislokuos fregatas, jūrų patruliavimo lėktuvus ir jūrų bepiločių orlaivių laivyną. Tai buvo padaryta po to, kai praėjusiais metais Aljansas įsteigė naują jūrų centrą, skirtą ypatingos svarbos infrastruktūrai stebėti.

„Į šį regioną nukreipiame gerokai daugiau karinių išteklių“, – sakė Jamesas Appathurai, NATO generalinio sekretoriaus padėjėjo hibridiniams ir kibernetiniams reikalams pavaduotojas.

Anot jo, tokie veiksmai turėtų atgrasyti laivų kapitonus ir įgulas, kurie bandys pažeisti kritiškai svarbią infrastruktūrą. 

Rusijos šešėlinis laivynas

Tiesa, Rusijos šešėlinis laivynas, daugiausia gabenantis naftą, regione išlieka aktyvus. Kiekvieną dieną Baltijos jūroje plaukioja seni, prastai prižiūrimi tanklaiviai. Dažnai jie gabena sankcionuotą naftą arba naftos produktus. Taip Rusija užsidirba pinigų savo karui prieš Ukrainą finansuoti. Be to, būtent šie laivai yra įtariami dėl sabotažo ir šnipinėjimo.

Šešėlinio laivyno laivais gabenama nafta ir naftos produktai, kuriuos Rusija pardavė didesnėmis kainomis, nei nustatyta viršutinė kainų riba (60 USD už barelį). Suomijos analitinio centro „Centre for Research for Energy and Clean Air“ duomenimis, manoma, kad papildomos pajamos, gautos per dvejus metus nuo sankcijų įvedimo, sudaro apie 25 mlrd. Eur.

Dėl draudimo nebuvimo ir neaiškios laivų nuosavybės pakrantės valstybėms taip pat gali atsirasti finansinė našta, nes neaišku, į ką kreiptis, ieškovams gali būti sudėtinga išieškoti žalos, naftos išsiliejimo ir gelbėjimo operacijų išlaidas.

Dėl mažo gylio tarp Danijos Bornholmo salos ir Švedijos žemyninės dalies bei Kategato jūros rajone į šiaurę nuo Kopenhagos jau dabar didėja avarijų rizika. Šiose jūros zonose dažnai įvyksta susidūrimų ir kitų jūrinių avarijų. Be to, dėl prastos techninės priežiūros didėja laivų varomųjų variklių gedimo rizika, o daugelis Rusijos šešėlinio laivyno tanklaivių nesinaudoja vietinių locmanų paslaugomis. Tai didina susidūrimų ir laivų užplaukimo ant seklumos riziką, ypač siaurame farvateryje tarp Danijos ir Vokietijos, rašo Vokietijos ginkluotųjų pajėgų ekspertai.

Aišku tai, kad į tarpvalstybinę infrastruktūrą investuojančios šalys turės daugiau dėmesio skirti jai stebėti ir apsaugoti, nes grėsmių padaugėjo.

Lietuva, Latvija ir Vokietija planuoja jūrinę elektros jungtį

Naujas povandeninis elektros kabelis gali būti labai svarbus ir Lietuvai, kuri siekia tapti energijos eksportuotoja. 

Ž. Vaičiūnas balandžio 9 d. susitiko su Latvijos klimato ir energetikos ministru Kasparu Melniu bei Vokietijos federalinės ekonomikos ir klimato ministerijos generaliniu direktoriumi elektros energetikai Volkeriu Oschmannu ir pristatė planuojamą jūrinės elektros jungties tarp Baltijos valstybių ir Vokietijos projektą.

Lietuvos, Latvijos ir Vokietijos elektros perdavimo sistemų operatoriai – „Litgrid“, „Augstsprieguma tikls“ ir „50Hertz“ – pritariant šių šalių ministerijoms susitarė dėl hibridinės jūrinės elektros jungties projekto koncepcijos ir pirmojo žingsnio – socialinio ir ekonominio vertinimo atlikimo, įtraukiant šį projektą į Europos elektros tinklų plėtros planus, skelbia ministerija.

„Lietuva vertina šią jūrinę elektros jungtį kaip vieną svarbiausių projektų, išplėsiančių mūsų rinkų integraciją ir skatinančių atsinaujinančių energetikos išteklių plėtrą, todėl skirsime visą reikiamą dėmesį šiam projektui ir jo parengiamiesiems darbams“, – komentavo Ž. Vaičiūnas.

Gegužę elektros perdavimo sistemų operatoriai pateiks bendrą paraišką šiam projektui įtraukti į Europos elektros perdavimo sistemos operatorių asociacijos ENTSO-E 2026 m. Dešimties metų elektros tinklų plėtros planą (angl. Ten Year Network Development Plan, TYNDP). 

Projekto koncepcija numato apie 600 km ilgio ir 2 GW galios hibridinę jūrinę jungtį tarp Baltijos šalių ir Vokietijos. Prijungimo taškas Baltijos šalyse galėtų būti Lietuvos arba Latvijos pasienyje – tiksli vieta būtų nustatyta atlikus išsamius techninius tyrimus. Projektas galėtų būti įgyvendintas iki 2035–2037 m.