Neapsižiūrėjus liberalesnės konkurencijos taisyklės po krizės gali turėti pasekmių
Konkurencijos tarybos išplatintame pranešime teigiama, kad „siekdamos užtikrinti pakankamas svarbiausių produktų atsargas ir jų pristatymą gyventojams visoje Lietuvos teritorijoje, didmeninės ir mažmeninės prekybos įmonės bei tiekėjai galės vieni kitus informuoti apie turimą trūkstamų prekių kiekį arba jų perteklių, esant poreikiui, prekybininkai gali tartis dėl parduotuvių darbo laiko, taip pat – dalytis prekių paskirstymo sandėliais bei prekių pristatymo transportu.“
Anot konkurencijos teisės eksperto, advokatų kontoros „Ellex Valunas“ partnerio Mariaus Juonio, tokia konkurencijos institucijų pozicija yra sveikintina. Nors konkurentų bendradarbiavimas nėra absoliučiai uždraustas, tačiau daugelis konkurentų bendradarbiavimo formų reikalauja pakankamai gilios ir kruopščios analizės, o tokia analizė – laiko. Todėl konkurencijos institucijų spendimas viešai deklaruoti liberalesnį požiūrį krizės laikotarpiui yra iš tiesų didelė paspirtis verslui, kadangi šiomis dienomis sprendimus reikia priimti itin greitai.
Kita vertus, Marius Juonys įspėja, jog toks pareiškimas nereiškia, kad konkurencijos taisyklės krizės laikotarpiu nustojo galioti, ar, kad jos tapo mažiau reikšmingos. „Reikia neapsigauti“, — teigia M. Juonys. „Krizinės situacijos yra labai palankios konkurenciją ribojantiems susitarimams. Dažnai sprendimai priimamai vadovaujantis emocijomis, manoma, kad verslo išsaugojimas kaip didesnis gėris gali pateisinti konkurencijos taisyklių nesilaikymą ir pan. Praktikoje netgi yra specialus, tokį reiškinį apibūdinantis terminas „kriziniai karteliai“. Tačiau krizė praeina, o neteisėtų susitarimų pasekmės išlieka“.
Mariaus Juonio nuomone, svarbu, kad verslas Konkurencijos tarybos žinutę suprastų teisingai.
Pirma, Konkurencijos taryba nesako, kad ji liberaliau vertins bet kokį konkurentų bendradarbiavimą. Konkurencijos taryba kalba apie tokias bendradarbiavimo formas, kurios yra naudingos būtent vartotojams. Kitaip tariant, apie tuos atvejus, kai konkurentų bendradarbiavimas užtikrina pasiūlos palaikymą — leidžia patiekti į tam tikrą vietovę būtent tas prekes, kurių trūksta, kooperuotis išnaudojant ribotus logistikos pajėgumus ir pan.
Su šiais tikslais nesusijęs konkurentų bendradarbiavimas bus vertinamas pagal įprastas taisykles. Atitinkamai tokios situacijos, kai konkurentai dalinasi klientus ar veiklos teritorijas, tariasi dėl pasiūlos ribojimo ar aptarinėja kainų lygį rinkoje tam, kad būtų išlaikytas „verslo gyvybingumas“ krizės laikotarpiu, bus traktuojamos kaip konkurenciją ribojantis susitarimas nepaisant to, jog poreikis tokiam „bendradarbiavimui“ atsirado būtent dėl krizinės situacijos sukeltų padarinių.
Taigi, į bendradarbiavimo teisėtumą bus žiūrima per vartotojų, o ne verslo interesų prizmę.
Antra, labai svarbu yra užtikrinti, kad faktinis atitinkamų bendradarbiavimo formų veikimas sutaptų su ūkio subjektų deklaruojamomis intencijomis. Pavyzdžiui, jeigu informaciją apie tam tikrų prekių deficitą pas vienus konkurentus kiti konkurentai išnaudos kai signalą kainoms pakelti, vargu ar tokie informacijos manai bus pripažinti naudingais vartotojams.
Trečia, svarbu nepamiršti, kad anksčiau ar vėliau krizė baigsis ir įmonės vėl privalės konkuruoti taip, kaip konkuravo. Tai reiškia, jog konkurentai, tarpusavyje aptardami techninius bendradarbiavimo sprendimus neturėtų atskleisti daugiau informacijos, nei tai yra būtina norimam tikslui pasiekti. „Kitaip tariant, tokioje situacijoje yra svarbu ne tik ką darai bet ir kaip tai darai“, sako Marius Juonys.
Galiausiai Marius Juonys atkreipia dėmesį ir į dar vieną priemonę, kurią savo pranešime paminėjo Konkurencijos taryba: tiekėjų teisę nustatyti maksimalią perpardavimo kainą. Tai yra tiekėjams prieinamas būdas vienašališkai užkirsti kelią perparduodamos prekės kainų augimui.
