„Metai“ – su nauju, elegantišku rūbu

Šie, 2014-ieji, Lietuvoje paskelbti Kristijono Donelaičio (1714–1780) metais – minint lietuvių grožinės literatūros pradininko, poemos „Metai“ autoriaus 300-ąsias gimimo metines. Jubiliejiniai Donelaičio metai įtraukti į UNESCO ir valstybių narių 2014 m. minimų sukakčių sąrašą. Poemą „Metai“ 1977 m. UNESCO įrašė į Europos literatūros geriausių kūrinių sąrašą, o Donelaičio rankraščiai ir laiškai 2014 m. išvakarėse įtraukti į „Pasaulio atminties“ nacionalinio dokumentinio paveldo sąrašą. Skaičiuojama, kad šiemet bus surengta apie 60 poetui skirtų renginių Lietuvoje ir užsienyje, išleista krūva knygų. Viena iš jų – Vilniaus galerijoje „Meno niša“ pristatytas Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) leidyklos „artseria“ parengtas naujas – gražus, subtilus, elegantiškas – „Metų“ leidimas, sykiu atidaryta knygų iliustruotojo, grafiko Šarūno Leonavičiaus iliustracijų šiam leidimui paroda –12 didelių siužetinių tapybos kompozicijų skirtingoms poemos dalims – „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“. Dar aštuonios nespalvotos iliustracijos – piešiniai – dailininko valia parodoje neeksponuojami. Pasak leidinį pristačiusios dr. Danutės Zovienės, LDS leidyklos „artseria“ vadovės, metų laikai yra „topas“, kurį interpretuoja kaip kas sugeba. Antai yra kavinė „Keturi metų laikai“, yra taip pavadintas filmas, yra A. Vivaldi kūrinys „Keturi metų laikai“, yra ir Kristijonas Donelaitis su savo „Metais“. „Nežinau, ar Tolminkiemyje Donelaitis klausėsi Vivaldi, bet akivaizdu, kad gamtos raidos, kaitos tema menininkams apskritai aktuali. Kita vertus, abu jie yra baroko laikotarpio menininkai, bet barokas Lietuvoje yra lietuviškas barokas, kaip barokas Italijoje – itališkas barokas. Lygiai taip pat čia – ir poemoje, ir iliustracijose yra tas pats barokas, bet interpretuojamas kitaip“, – sako dr. Zovienė. Šarūnas Leonavičius baroko „Metuose“ neįžvelgia. Kratosi jis ir dr. Zovienės jam priskiriamo etnografiškumo. „Niekas dabar nežino, kaip iš tikrųjų atrodė koks laivas ar šarvai. Todėl sėdi ir paišai, galvoji, kaipgi ten galėjo būt, kokia tuomet buvo, sakykim, kepurė ar skrybėlė. Rasi dvi tris tų laikų graviūras, bet vėlgi – ar dailininkas buvo tikslus, ar mokėjo gerai paišyti? Ar tikrai nupaišė, kaip buvo, ar tik taip, kaip jam atrodė, kaip pavyko“, – kalba dailininkas.

„Lietuvos tauta ir šalis yra mįslė, kurios mes turbūt niekada neįminsime“, – dailininko svarstymus šmaikščiai atremia dr. Zovienė. O pasak jo paties, viskas čia paprasta, jokios mįslės, – mes esam ne vyriška, o moteriška kultūra – garso, žodžio, o ne vaizdo pradas. Todėl mums gražu dainos, pasakojimai, – iš čia toks mūsų paveldas, tokia mūsų prigimtis.