Mažųjų aludarių karalienė

Kartą su bičiuliu sėdėjau „Alaus namuose“ ir niekaip negalėjau išsirinkti, kokios alaus rūšies dar paragauti. Ne taip paprasta sugalvoti, kokį alų iš 16 rūšių užsisakyti, o visų juk neišragausi.

„Aš imsiu „Jovarų“ alaus. Esu buvęs pas Aldoną – aludarę. Pro šalį važiuodami užsukome – priėmė kaip savus. Svetinga moteriškė. Tik kad patys jai silpnokai pasirodėme – trys vyrai vos 7 litrus teįveikėm. Vadinasi, alus iš tiesų naminis, tikras“, – porina prisiekęs alaus mėgėjas.

Priežasčių nepasitikėti žinovo rekomendacija kaip ir nėra. Taigi gersime „Jovarų“ alų. Barmenas su bokalu atneša ir padėkliuką, kurio antroje pusėje trumpai surašyta šio gėrimo istorija: „Jovarų kaime, visai šalia Pakruojo, pirmasis „Jovarų“ alus buvo išvirtas 1995 metais. Iki šios nenuilstanti aludarė Aldona Udrienė Lietuvai pristato tik tikrą, pagal senelių receptus verdamą kaimišką alų.

Sodrus, nefiltruotas, drumstas, nestiprus (... – kai kurie žodžiai iš sakinio išmesti, kad Valstybinė tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba neimtų žarstytis baudomis esą už alkoholio vartojimo skatinimą – aut. past.). Šio alaus nesupainiosi su jokiu kitu, gaminamu Lietuvoje. 2004 m. „Jovarų“ alus tarptautinių alaus žinovų („beer hunters“) tinklalapyje „www.ratebeer.com“ pripažintas metų alumi.

„Jovarų“ alų dažniau galima sutikti įvairiose miestų ir miestelių šventėse nei parduotuvių lentynose. Vilniuje šį alų sėkmingai pardavinėja alaus baras „Šnekutis“, „Alaus namai“ ir kiti tikrą alų pilstantys barai. Pati aludarė ne tik lanko savo alaus mėgėjus, bet ir maloniai laukia savo alaus darykloje.“
Tokia buvo pirmoji pažintis su „Jovarų“ alumi prieš gerą pusmetį. Su pačia p. Aldona ji įvyko praėjusią savaitę, VŽ žurnalistams lankant Šiaulių apskrities įmones.

„Trumpam“ užsukus

„Mergaitės, gal žinote, kur yra Alyvų gatvė?“ – praeivių klausia fotografas, ekipažui pradėjus klaidžioti tarp panašių gyvenvietės namų ir gatvelių.

Mergaitės nežino.

„Tai gal žinote, kur gyvena aludarė Udrienė? – praeivių taip lengvai nepaleidžia žurnalistas, nes į pavakarę Jovarų kaimas atrodo kaip apmiręs: sunkiai rasi žmogų, kas parodytų kelią.

„Aišku, kad žinome. Iš karto reikėjo sakyti“, – atkunta mergaitės ir parodo, kurlink važiuoti.

Abejodami stojame ties nurodytu namo numeriu: nėra nei reklamos iškabų, nei kitokių kokių nors ženklų, bylojančių, kad būtent čia yra verdamas „Jovarų“ alus. Vis dėlto įsukus į kiemą, mus jau pasitinka pati šeimininkė.

„O mums reklamos užtenka ir be reklamos, – šypteli ji, išgirdusi nuostabą dėl tokio užsislaptinimo. – Kas nori, tas visada randa, o kas pasiklysta, – va, kaip ir jūs – kelio vietinių pasiklausia. Ko čia dabar stypsote, sėskit prie stalo, juk jau laukiu: ir sūrio kaimynės paprašiau suspausti, ir bandelių prikepiau“, – svetingumu tiesiog netveria aludarė.

Mažųjų aludarių karalienėMažųjų aludarių karalienė

Ir nieko ilgai nelaukdama atlakina ąsočius alaus – kad pokalbis smagesnis būtų, kad kaklai nepradžiūtų. Įdomu, ar kiekvieną svečią pakruojietė taip sutinka, alučiu pavaišina?

„Jei tik kas yra namie, visus priimame. Ir alaus paragauti pasiūlome, ir alaus muziejuką aprodome. Būna, kad atvažiuoja ekskursijos, aišku, jų organizatoriai iš anksto perspėja. Bet būna, kad ir pravažiuojantys, prisiminę, kad kažkur netoliese yra tikro alaus darykla, užsuka pasižiūrėti, pasisvečiuoti. Ir dar būna, kad lankytojai, netikėtai užklydę, lieka kelioms dienoms. Vokiečiams, važiuojantiems pro šalį, taip nutiko: užvažiavo pasidairyti, o viešėjo dvi dienas“, – juokdamasi pasakoja p. Aldona.

Antrasis gyvenimas

Vis dėlto ne vien smagių istorijų pakruojietė gali papasakoti. Jau vaikystėje jos laukė didžiausias išbandymas: tėvukas, buvęs kolūkio brigadininkas, vieną vakarą parsinešė namo terpentino bei alyvos ir pradėjo iš jų virti medienos impregnavimo skystį. Matyt, žmogaus geresnio žemdirbio nei chemiko būta, tad verdamas skystis netikėtai sprogo. O šalia katilo Aldutė visai netoli buvusi...

„Gaisras mane baisiai apdegino, net pirštus amputuoti medikai jau norėjo. Bet tėtis neleido – užsispyrė, ir viskas: iš gabaliukų pirštukus sudėkite, bet jų nepjausite. Gydytojams neliko nieko kito, kaip tik paklusti. Sudėliojo jie mane, sudurstė, iš skiautelių sulipdė. Todėl drąsiai galiu sakyti, kad esu degusi – nesudegus, skendusi – nepaskendusi. O tai, kas mūsų nesulaužo, – tik užgrūdina...“ – nutęsia moteris.

Vaikystėje patirtas išbandymas ugnimi – nors randus ir paliko, – tačiau mažajai Aldutei įkvėpė norą tvertis už gyvenimo, kad ir kokius viražus šis bandytų išdarinėti. Negali sakyti, kad likimas kaskart būtų seikėjęs vien sunkumus: kelis dešimtmečius kasdienybė, pamaišyta su neįprastais sunkumais ar džiaugsmais, tekėjo ramia vaga. Baigusi žemės ūkio mokyklą moteris pradėjo dirbti zootechnike.

Darbas kaip darbas – duonai užtekdavo, net ir sviestui likdavo. Tik stabilus gyvenimas, kai žinai, ką darysi rytoj, po metų ar po penkmečio, baigėsi. Kolūkiams griūvant, laisvosios rinkos gimimo priešaušryje, p. Udrienė neteko darbo vietos. Kas liko daryti? Keikti valdžią, kad kolūkius sugriovė, verkšlenti, ieškotis darbo pas „privatininką“? Tik ne šios vietoje nenustygstančios moteriškės būdui. Ji pati, radusi partnerių Latvijoje, įkūrė bendrąją siuvimo įmonę.

„Ir visai neblogai mums sekėsi. Gaila, kad trumpai, nes netrukus pradėjo plūsti skudurai iš Vakarų. O su jais jau nepakonkuruosi. Vėl atsidūriau kryžkelėje, čia teko gerokai pasukti galvą, kol pasirinkau, kokiu keliu eiti toliau“, – savo gyvenimo mozaiką dėlioja pakruojietė.

Mažųjų aludarių karalienė

Nuo siuvyklos prie salyklo

Kelias jau tąsyk pasuko alaus link. Tiksliau, tai buvo tik aplinkkelis į šį tikslą. Nesvarbu, kad sūnus Arūnas iš karto siūlė užsiimti aludaryste, nes p. Aldonos ir tėvukas, ir senelis šį amatą kuo puikiausiai buvo įvaldę.

„Sakiau sūnui – ką tu! Apylinkės žmonės ims ir pasmerks, reiktų imtis solidesnio užsiėmimo“, – pokalbį prisimena pašnekovė.

Vis dėlto nuo alaus verslo jau tąsyk moteriškė buvo per sprindį – ji nusprendė daryti salyklą. Tačiau tik „monkės biznis“ iš to versliuko išėjo.

„Darydavome tą salyklą ir gadindavome. Iš ūkininkų buvome prisipirkę tonas grūdų, bet produkto, kokio pageidavome pagaminti, padaryti taip ir nemokėjome. Vėl reikėjo mąstyti. Didelio pasirinkimo nebeturėjome: beliko imtis arba alaus, arba alaus“, – pasakoja p. Udrienė.

Juo labiau kad aludarystės paslaptys buvo perduodamos iš kartos į kartą. Susimąsčius, nuo ko pradėti alų virti, moteriai prieš akis ėmė plaukti visi aludarystės, kuria buvo persismelkusi ir tėvuko, ir senelio kasdienybė, etapai. O kai kurios gamybos subtilybės, jau spėjusios išgaruoti iš atminties, buvo išguldytos keliuose storuose sąsiuviniuose, saugiai šimtametėje močiutės skrynioje laukiančiuose, kol nuo jų užmaršties dulkes nupūs kuris nors iš aludarių šeimos atstovų.

Tąkart sąsiuvinius į dienos šviesą ištraukė p. Aldona ir lapas po lapo ėmė versti paslaptingus receptus, kurie netrukus buvo išgryninti ir virto „Jovarų“ alumi, dabar jau pažįstamu kone visų didmiesčių šio gėrimo mėgėjams ar miestelių švenčių lankytojams. Per mėnesį parduodama po 4–5 t naminio alaus, individualioje įmonėje dirba arti 10 žmonių, nors daugiausia darbų apsiėmusi pati jos savininkė.

Laisvadienio belaukiant

„Ko čia atsivilkote, ko atsibastėte, jei negeriat?“ – tiesmuku raginimu savo pasakojimą pertraukia aludarė. Skubame ištaisyti klaidą ir, jaukiai sėdėdami medinėje pavėsinėje, toliau klausomės istorijos apie alų, kuriam jau keliolika metų moteris atiduoda kiekvieną savo gyvenimo dieną.

„Jau 14 metų, kaip dirbu be išeiginių. Tik susiplanuoju kurį savaitgalį pailsėti, žiūrėk, būtinai kas nors atsitiks. Tai krosnis pagenda, tai koks vandens čiaupas, tai medžiagų kokių nors pritrūkstame. Galų gale ir alų reikia prižiūrėti, pakalbinti jį, širdies įdėti, antraip prarastų savo išskirtinumą“, – nesustodama beria aludarė.

Vis dėlto vieno savaitgalio laisvo būta. Bet apie jį kalbėdama moteris vėl nenustoja klegėti. Nors tada juokai menki buvo, vos insulto, anot jos, negavusi: iš panikos galvą, atrodė, kažkas kaltuvu kala. Ir viskas per tą neapdairumą, per saldų nusiteikimą pailsėti.

„Pasakiau, nors ir akmenimis lytų, vis tiek šį savaitgalį skirsiu sau. Paryčiui sūnus išvažiavo alaus pardavinėti į automobilių ralį, vykusį Akmenėje, aš likau namuose. Įsidienojus skambina ir desperatiškai klausia: mama, o kur leidimas alumi prekiauti ir kiti dokumentai? O jie štai ant stalo guli – segtuvą įdėjau, bet kad jis tuščias, nepamačiau... Kad šoks boba, akis išvertusi, į automobilį, kad paspaus visa jėga greičio pedalą, kad leidimus kuo staigiau nuvežčiau. O jau skubu, o lekiu, nes kiekviena minutė reiškia neišpilstytą bokalą alaus. Žinoma, būtinai turėjau pasiklysti, aplinkkeliais paklaidžioti, bet iki pietų vis tiek leidimą nugabenau. Bet tada atsižegnojau ir prisižadėjau sau – daugiau jokių laisvų savaitgalių“, – porina moteriškė.

Atrodytų, gal ir pernelyg karštligiškai reaguota – argi nebuvo galima pradėti prekiauti belaukiant, kol dokumentus atveš? Pasirodo, ne, nes p. Udrienė labai skrupulingai reaguoja į reikalavimus dirbti pagal įstatymo raidę. Vos tik pradėjo gaminti alų, iš karto užregistravo įmonę. Todėl, kaip sako, turtų ir nesusikrovė, dvarų nepasistatė, nes viską daro oficialiai.

„Pažiūrėkite į mano namą – argi panašu, kad čia verslininkė gyventų? Aš irgi sakau, kad nė iš tolo nepanašu. Bet paskolų neėmiau, tai ir nebankrutavau: nebe tas amžius, kad paskui virvę ant kaklo ir pasikarčiau. Nežinau, ims sūnus tą verslą ar neims, bet vis tiek plušu, šviesios dienos nematydama. Jei ką pradedi daryti, daryk iš visos „dūšios“ arba ir viso neapsiimk“, – savo požiūrį į darbą turi pašnekovė.

Visur jos pilna

Matyt, ta „dūšia“ tapo viena iš pagrindinių alaus sudedamųjų dalių, reikalinga tiek pat, kiek salyklas ar apynys, nes „Jovarų“ alus yra vienas populiariausių iš mažųjų gamintojų produkcijos. Bent jau Vilniuje.
„Greičiausiais „eina“ „Varniukų“ alus, irgi Pakruojyje gaminamas. O Aldonos „Jovarų“ užtikrintai įsitvirtinęs antroje vietoje. Kai pradėjau juo prekiauti, šis produktas netruko išstumti pasvalietišką alų. Dabar net neįsivaizduoju prekybos be Aldonos alaus“, – dudena Valentas Vaškevičius, kaimiško alaus barų „Šnekutis“ savininkas, pats anksčiau buvęs aludaris ir net Smulkiųjų alaus darytojų asociacijos prezidentas.

Dabar jis pasirinko vietą už baro ir pardavinėja buvusių kolegų ar konkurentų produktus, kiekvieną sugebėdamas vis kitaip pristatyti, to alaus išskirtines savybes išryškinti ir pabrėžti.

„O kodėl iškabose visur rašote „Jovarų Šnekutis“, juk alaus net keliolika rūšių pardavinėjate?“ – klausiu.

„Todėl, kad mudu su Aldona vienas kitu visiškai pasitikime, tiek metų esame pažįstami. Aš vertinu jos alų, jinai neabejoja, kad mano baruose lankytojų nepristigs, taigi vienas kitam gelbėjame populiarindami abiejų vardus“, – aiškina p. Valentas, kaimiško alaus propaguotojas, pirmasis sostinėje atidaręs barą, kur vien tik tokiu alumi ir buvo prekiaujama.

Jau po metų mažose patalpose nebeišsiteko, buvo atidarytas antrasis alubaris, kuriame alų ir pilsto pats šeimininkas.

O susipažino jie su Aldute prieš keliolika metų, kai p. Valentas, pats savo alaus daryklą Pasvaly turėjęs ir po miestus miestelius važinėjo, įvairiose šventėse „Šnekučio alų“ pilstydavo. Po kiek laiko jo pavyzdžiu pasekė ir p. Udrienė, supratusi, kad vien daryti alų neužtenka, reikia jį pačiai ir populiarinti.

„Oi, mudu su Valentu ugnį vandenį kartu esame perėję. Būdavo, vyksta kokia nors šventė, Valentas „Šnekutį“ pardavinėja, aš „Jovarus“. Ištaikę laisvesnę valandėlę, abu tik marš į šokių aikštelę ir kad imsimės susikabinę suktis. Žmonėms smagu – du aludariai šoka, o dar abudu keisti tokie: anas savo įspūdingais ūsais dėmesį prikausto, aš – ne jauniklė, bet nenustygstu vietoje. Mums irgi neblogai: ir smagiai sau pasišokame, ir alų populiariname“, – prisiminimą vieną po kito traukia pakruojietė.

Dabar jau lengviau, nes kaimiškas alus atranda vis daugiau gerbėjų. O anksčiau į jį buvo kiek šnairuojama, nes posakis, kad vieno naminio alaus bokalo per mažai, o dviejų – per daug, buvo netoli tiesos. Dabar daugiausia daromas nestiprus, 5,5–6% alkoholio turintis alus, o toksai priimtinesnis daugeliui vartotojų, nemėgstančių, kad jau pirmasis bokalas trenkte trenktų per protą ar kojas.
Alaus mėgėjų jau nebestebina, kad naminis tos pačios rūšies alus kaskart gali skirtis: tai jis drumstesnis, tai spalva šiek tiek kitokia nei to, kuris buvo atgabentas prieš savaitę, tai rūgštėlesnis šiek tiek ar sodresnio skonio.

„Būtent tai ir yra kaimiško alaus išskirtinumas, palyginti su tuo, kuris daromas pramoniniu būdu didžiosiose daryklose. Mano galva, ten jau net ne alus, o tik alaus gėrimas, nes kompiuterizuotai gaminamas, pasterizuotas, filtruotas ir dar koks nori. O pirkėjai atsirenka, jiems aiškinti, kas yra tikras produktas, jau nebereikia“, – naujas tendencijas įvardija Audrius Vidžys, Vilniaus alaus restorano „Alaus namai“ vienas iš savininkų.

Čia „Jovarų“ alus pilstomas jau treti metai – nuo pirmosios restorano atidarymo dienos. Kai naujosios įstaigos vadovai rinkosi, kokias rūšis pasiūlyti lankytojams, dėl produkcijos iš Jovarų kaimo nebuvo nė abejonės: to alaus p. Vidžys jau buvo ragavęs, „Šnekutyje“ gėrimas jau irgi buvo radęs savo pirkėją, o p. Aldoną vyriškis ne kartą įsidėmėjo įvairiose miestų šventėse, renginiuose, festivaliuose.

„Bet didžiausią įspūdį paliko viešnagė pas p. Udrienę – prieš pradėdamas prekiauti alumi, aplankiau kiekvieną aludarį, kad pamatyčiau, kaip ir kokiomis sąlygomis produktas gaminamas. Pirmiausia į akis krito pats gamybos procesas – taip, kaip Pakruojyje, alus buvo daromas šimtmečiais. O dar svarbiau – moters požiūris į tai, ką ji daro: pati alų raugia, pati maišo, žiūri prieš šviesą, ar jau spalva tinkama, ragauja, ar skonis brandus. Patikėkite, ji yra aludarystės fanatikė. Ne tik visas jėgas atiduoda alui daryti, bet antrątiek, kas, atrodytų, yra neįmanoma, dar prideda ir jį pardavinėdama. Jei tik vyksta kokia šventė, žiūrėk, Aldona jau stovi prie savo alaus, pati pilsto, su žmonėmis bendrauja, pasakoja, aiškina, atvažiuoti į svečius pakviečia. Ir nesvarbu, ar vasario speigai, ar vasaros alinantys karščiai, visur ji pati“, – džiugesys pramaišiui su nuostaba girdisi pašnekovo balse.

Klausausi ir galvoju – ne tik kaimišką alų reikėtų įtraukti į kulinarinį paveldą, bet tokius aludarius irgi į nacionalinių vertybių sąrašą, jei šis tik būtų kuriamas asmenybėms pagerbti. Bet gal alaus pardavėjai pagiriamojo žodžio nepagailėtų kiekvienam tiekėjui? Gal konkurentai pareikš kategoriškesnę nuomonę?

„Apie Udrienės alų klausiate? O, Aldona yra mūsų krašto aludarių karalienė. Širdies žmogus. Pritrūkstam, tarkim, salyklo, iš karto pas Aldoną – paskolink. Reikia patarimo – vėl pas ją. Nors alus mūsų konkuruoja, bet mes patys gyvename kolegiškai, mūsų durys vienų kitiems visada atviros“, – pasakoja Vydmantas Daujotas, UAB „Davra“, gaminančios minėtą „Varniukų“ alų, savininkas ir direktorius.

O daugiausia gerų žodžių kaimynei nepagailėjo Danutė Petraitienė, netoliese gyvenanti medicinos darbuotoja.

„Kad jūs žinotumėte, ką Aldona išdarinėja, kartais net pykstu: pablogėja sveikata, tai susilašins lašinę ir vėl iš karto į Kauną ar kitą „pasvietį“ išlekia alaus pardavinėti, su žmonėmis bendrauti. Kur tau, kad pailsėtų, pagulėtų... Bet ne tik alui save atiduoda: miestelyje vyksta koks pleneras, tai jinai jo dalyviams vos ne toną bandelių dar spėja prikepti. Ir sodyba jos gražiausia apylinkėje, ir žmogus geriausias: ji ir verslininkė, ir namų ūkio tvarkytoja, ir vaikų bei anūkų slaugytoja jiems susirgus, ir draugė pati geriausia, nesvarbu, kad metų skirtumas tarp mūsų ne toks jau menkas. Tai žmogus iš anų laikų – nešykštus, nepavydus, visų mylimas“, – atrodo, p. Petraitienė dar valandą galėtų nesustodama komplimentus kaimynei žarstyti.

Jais nepatikėti sunku. Nors gal tai kaip tik ir yra šviesioji pusė – properša nepasitenkinimo, bambėjimų, nusiskundimų, beprasmybės kasdienybėje. Pavyzdys, kad reiki imti ir daryti. Neskaičiuoti, dėl ko taip stengiesi, pluši šviesios dienos nematydamas, nors dvarų ir nepasistatai, lobių nesusikrauni.

„Svarbiausia, kad šį verslą kas nors perimtų, nes aš pati jau pensijos sulaukusi. Ar sūnus Arūnas, ar anūkas Martynas, ar dar kas nors iš giminės. Kol kas niekas dideliu noru netrykšta tapti aludariu, nors ir padeda man. Bet nieko neskatinsiu, per jėgą šio verslo nepiršiu, nes tai yra ne tik užsiėmimas, bet ir į kraują įaugęs dalykas. Bus taip, kaip turi būti. Svarbiausia, kad aš alaus dievui atidaviau viską, ką galėjau, jaučiuosi pratęsusi aludarystės tradicijas, perduotas man iš kartos į kartą. Esu rami, nors rankų nuleisti dar tikrai neketinu“, – žada aludarė, nors pažiūrėjus į ją, pasiklausius ir pabendravus, tokių pažadų nė nereikia: ir taip aišku, kad „Jovarų“ alus Jovarų kaime bus daromas tol, kol p. Udrienės jėgos leis.

Ir nekyla abejonių, kad šias aludarystės tradicijas perims kas nors iš jos giminės, nes p. Aldona ne tik pati tiki tuo, ką daro, bet moka įtikinti ir kitus.

***

Tekstas skelbtas liepos 29 d. „Verslo žinių“ priede „Savaitgalis“.