Apie manieras iš esmės

Ir priežasties nematau. Nes pasaulis pasikeitė. Mane mokę vakardienos herojai pasirodė besą korumpuoti chamai. Geri žmonės vos suduria galą su galu. Žodis „džentelmenas“ prarado savo vertę, ir vyriškis, pakeliantis savo užpakalį nuo krėslo kiekvieną kartą, kai moteris įeina į patalpą (taip buvo išauklėti visi Britanijos armijos karininkai), šiandien atrodo kaip kažko seno ir nenatūralaus parodija. Paduoti ranką moteriai, ant pečių išnešančiai bulvių maišą iš rūsio, turbūt jau ir politiškai nekorektiška.

Kadaise Aristotelis taip buvo apibrėžęs pagrindinius elegantiško vyro požymius: „lėta eisena, tyli kalba, iškilmingi gestai“. Dabar toks vyriškis atrodytų kaip iškamša, nes šiandien „stiliaus žinovai“ moko: „Kuo žmogus bukesnis, tuo lėčiau jis vaikšto.“

Kas dėl to kaltas? Galbūt feminizmas, atėmęs iš mūsų galimybę pasirūpinti silpnesniais už save. Galbūt internetas, panaikinęs mūsų gyvenimo intymumą ir taktiškumą. Galbūt galimybė greitai praturtėti ir greitai būti priimtam į golfo arba ne golfo klubą. Galbūt pasirinkimo gausa ir kalėdinio apsipirkimo karštligės, sunaikinusios mūsų saiko jausmą. Galbūt atviros sienos ir kabelinė televizija.

Bet ar tai tragedija? Mus nuo pat vaikystės mokę tėvai, partija, Bažnyčia ir mokykla (dabar dar ir žiniasklaida) – visi it susitarę tvirtino, kad elgtis reikia „gražiai“, „pagal etiketą“, žadėdami kaip atpildą sėkmingą karjerą, populiarumą ir pagarbą visuomenėje. Tačiau niekada nepaaiškino kodėl. O šiais laikais, kai elgtis laisvai ir įžūliai tapo vidinės laisvės požymiu, išauklėti žmonės dažniausiai miega vieni... Ar tai tragedija? Priimta manyti, kad taip. Tačiau visada sveika atsigręžti į etiketą, padorų elgesį ir manieras, ir pabandyti įvertinti, iš kur jie atsirado. Juk į klausimą „kodėl“ visada buvo kur kas sudėtingiau atsakyti nei į klausimą „kaip“.

Etiketas

Etiketas yra baisus terminas. Jį išmanantis niekada nesijaus patogiai draugijoje tų, kurie apie etiketą neturi supratimo, ir atvirkščiai. Nemokantieji elgesio taisyklių tam tikroje aplinkoje gali padaryti netinkamą (ir ypač klaidingą) įspūdį apie save, o jį išmanantieji kitoje aplinkoje gali atrodyti pernelyg manieringi ar dirbtiniai.

Nepatogumas ir dirbtinumas – dvi blogiausios etiketo savybės. Etiketas nepatogus tuo, kad jo taisyklės nuolat kinta, išnyksta ar atsiranda, ir jis gali būti visiškai skirtingas įvairiose pasaulio dalyse ar visuomeninėse grupėse (užtenka vien prisiminti Aziją ir padoraus elgesio reikalavimus ten). Antra, etiketas niekada nebuvo natūralus žmonių tarpusavio santykių rezultatas. Tai paradigma, atsiradusi tik XVII amžiuje, ir tik vienoje visuomeninėje klasėje... Kaip kodeksas, darantis įtaką mūsų elgesiui, jis buvo modifikuojamas atsižvelgiant į istorines ir socialines aplinkybes, galų gale į politinį korektiškumą ar panašius Naujausiųjų laikų atradimus.

Taip, elgesio kodeksai buvo kuriami jau nuo seniausių laikų. Pirmasis atsirado Egipte dar 2400 metais prieš mūsų erą (jo autorius – egiptietis reikšmingu vardu – Ptahotepas) ir buvo jis skirtas faraonų pavaldiniams, mokė juos, kaip elgtis rūmuose ar faraono akivaizdoje. Panašūs kodeksai buvo kuriami ir antikos Graikijoje, ir Romoje, ir Kinijoje, ir Japonijoje – ir visi iki vieno jie buvo skirti žmonėms, pavaldiems aristokratijai ar monarchams (su atskiromis taisyklėmis aristokratams, mokant juos manierų, skiriančių nuo prastuomenės), kitais žodžiais – skatinantys nuolankumą ir paklusnumą.

Toks etiketas, kokį mes žinome šiandien, atsirado XVII amžiaus Prancūzijoje, karaliaus Liudviko XIV dvare. Rūmuose besitrinantys ir per dienas nieko neveikiantys didikai nuolat sukdavo galvas, kaip įveikti juos apėmusį nuobodulį. Eilinis jų žaidimas, pavadintas „kurią šakutę imti“, ant lapelio surašant įsivaizduojamas taisykles, kaip turi elgtis idealios visuomenės (žinoma, aukštuomenės) žmonės, tapo ištisiniu elgesio kodeksu. Iš to kilo ir pats etiketo pavadinimas: nuo prancūziško žodžio „etiquette“ – bilietas – taip buvo vadinamas popieriaus lapelis, ant kurio buvo surašomos taisyklės, jos vėliau virto socialinio elgesio norma ir iš Prancūzijos paplito po kitų šalių karalių dvarus (beje, vienintelėje tų laikų Rusijoje etiketui monarchija nepritarė, nes nei rusų didikai, nei dvasininkai niekada nesiteikė būti pernelyg ceremoningi ar atitrūkę nuo liaudies – etiketas Rusijos dvaruose atsirado tik su Petro I reformomis). Žinoma, ir iki tol įvairių šalių rūmuose egzistavo elgesio taisyklės, tačiau jos buvo daugiau ritualinės ir besiskiriančios viena nuo kitos. Prancūzų sukurtas etiketas sėkmingai suniveliavo aukštuomenės elgesį.

Galbūt ir pernelyg drąsu būtų taip tvirtinti, tačiau iš esmės etiketas tapo veltėdžių dirbtinai sukurtomis elgesio taisyklėmis (jų autorius Liudvikas XIV, nors ir kūrė etiketą, „kuria šakute valgyti“, iki pat gyvenimo pabaigos maistą imdavo tik pirštais...). Todėl kiekvienu istorijos tarpsniu etiketas ir keitėsi priklausomai nuo kintančių gyvensenos aplinkybių (skirtingai nei Biblijoje ar Talmude išdėstyti gyvensenos principai): 1500–1900 metais Europos vaikus „etiketo pamokose“ mokė, kaip tinkamai klūpoti nubaustiems, tylėti, kai ant jų rėkiama, daryti tūpsnius ar lankstytis ir įvairiausių niekų, pavyzdžiui, kaip naudoti peilį vietoje dantų krapštuko. Laikui bėgant žmonės privalėjo laikytis vis sudėtingesnių taisyklių darinių. Daugelis jų dabar atrodo kvailai ir taip, it būtų sukurti žiauriausioje islamo fundamentalistų šalyje. Pavyzdžiui, dar XIX amžiuje Europos jaunuolis negalėjo kalbėtis su mergina, jei jie nebuvo tinkamai supažindinti. Padoriuose namuose pietaujant per kviestinius pietus nebuvo galima pasigardinti maisto druska ar pipirais, nes tai buvo laikoma įžeidimu virėjui ir t. t.

Pavartęs 1952 metais išleistą ir klasika tapusį amerikietės milijonierės, save visą gyvenimą vadinusios „etiketo žurnaliste“, Amy Vanderbilt „Etiketą“, kuris savo apimtimi nenusileidžia Markso „Kapitalui“, suvoki, kaip iš tiesų šiandien yra pasikeitęs mūsų gyvenimas. „Etikete“ yra ne vien patarimų aukštuomenei, kaip elgtis su negrais-tarnais, kaip elgtis okeaninio lainerio rūkomajame ar prisiekusiųjų teismo salėje. Atrodytų, tarsi „Etiketas“ būtų sukurtas žmonėms, ištisas dienas geriantiems arbatą, žaidžiantiems golfą, besilankantiems vakarėliuose ir vadovaujantiems didelėms korporacijoms, o kiek tarp mūsų yra tokių? Tokios apimties etiketo taisyklių tinkamai išstudijuoti neužtektų net kelerių metų, o ką jau kalbėti apie tų taisyklių pritaikymą!

Aukštuomenė niekada nesudarė visuomenės absoliučios daugumos, ir jakobinai ar bolševikai kovojo ne tik su elitu, bet ir jo elgesio normomis. „Manieringas“, t. y. besilaikantis etiketo taisyklių, žmogus buvo nepatikimas ir atstovaujantis socialiai svetimai, priešiškai klasei (paklauskite išmanančiųjų, ką nusikaltėlių žargonu reiškia žodis „maniernas“...). Tačiau kartu „neišauklėtas chamas“ sulig kiekviena epocha kėlė aristokratijai dar didesnį pasibjaurėjimą kaip klasinis priešas – būtent asmens elgesys ir lemia tokią pat nuostatą šiandien. Aš suprantu, kad mums visiems norisi būti laikomais „aukštuomene“ ir kuo labiau nutolti nuo prastuomenės – etiketas kaip tik sukurtas būtent tam. Tik laikytis jo yra neapsakomai sunku, nežinau, ar išvis įmanoma, ką jau kalbėti apie tai, ar reikia. Pačiai Amy Vanderbilt etiketo išmanymas nepadėjo išspręsti savo asmeninio gyvenimo problemų, ji, kaip ir kitas „žmonių mokytojas“ Dale'as Carnegie, nusižudė...

Anglijos darbininkų dar pramonės revoliucijos laikais sukurtos elgesio šeimoje ar gatvėje taisyklės, tarp kurių yra tokios kaip „niekada nesuduok moteriai“, „niekada neskųsk nei priešo, nei draugo“, „niekada neperženk piketo linijos“ ar „nieko jiems niekada nesakyk ( „jie“ – tai policija, žurnalistai, statistikos ar socialiniai darbuotojai), yra kur kas artimesnės ir aiškesnės kiekvienam iš mūsų. Nėra tos taisyklės surašomos storose knygose, nes pagrįstos jos ne dykaduonių sugalvota pramoga, o tikru gyvenimu. Tokios taisyklės ir sudaro mūsų visų manierų pagrindą.

Manieros

Manieros mūsų elgesyje atsirado kitokiu būdu nei etiketas. Jos niekada nebuvo kuriamos ir turėjo tik simbolinę, religinę, dažniausiai – praktinę reikšmę. Jau priešistoriniai žmonės, pradėję bendrauti tarpusavyje, greitai išmoko elgtis taip, kad būryje visiems būtų patogu.

Manieros dažnai suvokiamos kaip mandagumas, tačiau tai ne visai teisinga. Mandagumo prigimtis yra veidmainiška. Žodžiai „malonu Jus matyti“ ar „sėkmės“ ne visada atitinka tikruosius galvoje turimus palinkėjimus. O juk tokiomis dviprasmybėmis yra persunktos visos mandagios frazės. Žodžiai „prašau“ ar „ačiū“ atsirado mūsų kalboje kaip pagarbos ir dėkingumo išraiška. Tačiau jos turi ir atvirkštinę prasmę, ir net frazė „kuo galiu Jums padėti?“ iš esmės reiškia „nešdinkis iš čia, liaukis žiopsojęs“ (o užrašas „Ačiū, kad nerūkote“ yra tikra pseudomandagumo parodija).

Mes augome mokomi nelaikyti alkūnių ant stalo, prisidengti delnu burnas, kai žiovaujame, spausti rankas žmonėms ir būti mandagūs su visais, su kuriais tik susitinkame. Žinojome, kad reikia atiduoti pagarbą aukštesnio laipsnio karininkui, žinojome, kad reikia atsistoti prieš pareigūną (kuriam, beje, mes mokame algą ir kuris dirba mums), pakelti tostą prie vaišėmis nukrauto stalo. Mes visada žinojome, kad tai mandagu, tačiau niekada niekas nesiteikdavo paaiškinti, kodėl tai yra mandagu ir iš kur atsiradusios tokios elgesio normos. Išties, kodėl negalima laikyti alkūnių ant stalo?

Dauguma „gražaus elgesio“ tradicijų siekia viduramžius, t. y. feodalizmo laikus, kai gyveno karaliai ir karalienės, riteriai ir kavalieriai, kai kurie iš jų puldavo Lietuvą ir žudė mūsų protėvius. Kai kurios manieros atsirado kaip pagarbos ženklai, kitos buvo simbolinės, trečios – tiesiog iš būtinybės.

Pradėkime nuo rankų paspaudimo. Viduramžiais tuščias delnas aplinkiniams parodydavo, kad neturite ginklo, o ištiesęs ranką jūsų protėvių žudikas parodydavo, kad yra neginkluotas – tais laikais tai reiškė „verčiau kalbėkimės, o ne kaukimės“. Pagarbos atidavimo gestas kilo iš to, kad prasilenkiantys riteriai pakeldavo antveidžius, idant išvystų vienas kito „draugiškas“ akis. Iš to, beje, kilusi ir tradicija vairuoti kaire kelio puse (kaip šiandieninėje Anglijoje), ją XVIII amžiaus pabaigoje revoliucijų metu pakeitė nenuoramos prancūzai, nenorėję būti niekuo panašūs į monarchistinę šalį (genami tokios pat nuostatos jais pasekė ir amerikiečiai...). Antveidžio pakėlimas taip pat reiškė „verčiau kalbėtis nei kautis“. Tradicija susidaužti taurėmis atsirado tais laikais, kai įprasta buvo priešus nuodyti, todėl sutrenkus indą su draugu (o gėrimo iš vienos taurės būtinai turėjo pateikti į kitą) buvo geranoriškai įrodoma, kad gėrimai nėra užnuodyti...

Tradiciją prisidengti burną žiovaujant lėmė dvi priežastys. Pirmoji buvo religinė – viduramžiais klerikalai tikėjo, kad per atvirą burną velnias galėjo įsiskverbti į žmogaus vidų ir pavogti jo sielą... Antroji buvo kiek pragmatiškesnė. Viduramžiais mūsų protėviai gyveno nešvaroje (maudytis buvo laikoma žalingu įpročiu), todėl apie smirdančią aukštuomenę ar prastuomenę nuolat zujo būriai musių. Žiovauti reiškė realią galimybę vieną praryti, todėl dengiama burna buvo ne nuo aplinkinių – nuo musių...

Paaiškinimo, kodėl nemandagu laikyti alkūnes ant stalo, reikia ieškoti tais laikais, kai žmonės prie stalo sėdėdavo visai kitaip nei mes. Viduramžiais visi spiesdavosi prie ilgų stalų, prie jų nebuvo daug vietos, ypač susėdus kokiems 500 „karaliaus Artūro riterių“. Todėl pakelti alkūnę virš stalo reiškė ją įbesti į šalimais sėdinčio riterio dubenį. Beje, paprotys laikyti rankas ant stalo, o ne po stalu, taip pat atsirado viduramžiais Prancūzijoje, nes ten vyravo nuostata parodyti karaliui, kad neslepi po stalu durklo ir nesiruoši valdovo nudobti... Tradicija neštis dovanų einant pas ką nors į svečius yra kilusi iš tų laikų, kai viduramžiais siausdavo badas, ir paremti kitą buvo krikščioniška pareiga.

Istorikai iki šiol negali sutarti, kur ir kodėl išvis atsirado tradicija praleisti moteris į priekį, juoba kad net viduramžiais, riterių ir kavalierių mados diktato laikais džentelmenas visada žengdavo pirmas – kad savo kardu išvalytų damai kelią arba įvertintų, ar jai negresia joks pavojus – tokios taisyklės ir šiandien laikomasi įeinant į restoraną. Juoba kad net karalienės pagal senovinę tradiciją niekada nežengia į patalpas pirmos – visada tik įkandin pažų ar sargybinių – kad nesusmigtų į jų gležnus kūnus sąmokslininkų durklai.

Yra kelios versijos, kodėl moteris turi eiti pirma, ir visos jos ištakų ieško dar pirmykščių žmonių laikuose. Klajoklių genčių moterys ir vaikai pirmieji įsikurdavo pasirinktose vietose – kad sutvarkytų aplinką ir paruoštų komforto zonas vyrams, kurie tokiems niekams neturėdavo laiko, nes visi darniai bėgdavo medžioti mamutų. Džiunglėse moterys ir paaugliai atlikdavo taranų funkciją, nes pramindavo kelią ginkluotiems iki dantų kariams ir turto nešikams. Taip pat manoma, kad pagal ano laikotarpio kovos logiką, kuri buvo paremta tik pasalų taktika, moterys ir vaikai atlikdavo masalo ar avangardo vaidmenį, idant ginkluoti vyrai nebūtų užklupti pirmieji. Būtina nepamiršti, kad daugumoje ištirtų pasaulio regionų, pirmykščiai žmonės skirtingai nei mes vertino šeimyninius santykius, ir patriarchalinėse visuomenėse gedėti žuvusios ar į prarają su nešuliu nudardėjusios žmonos lyg ir nederėjo...

Todėl, kad ir kuri iš šių versijų yra teisinga, istorine prasme teisios yra feministės, tvirtindamos, kad nebūtina praleisti moters į priekį. Gražu, žinoma. Mandagu, be abejo. Ir įprasta. Kartoti elgesį tų žmonių, kurie neskuto nuo kūno plaukų, nesivalė dantų ir dažnai net nežinojo, iš kur atsiranda vaikai...

Tas prakeiktas nuolankumas

Ir kur mus atvedė tas „geras elgesys“, tas krikščioniškas nuolankumas atsukti kitą žandą, jau gavus vieną antausį?

Geros manieros ir mandagumas chamizmo akivaizdoje yra tikra anglų liga. Tyrimai rodo, kad 70 procentų Londono metro keleivių, pirkdami bilietą, sako „ačiū“ ir „prašau“. Tokijuje tai daro 50 procentų, Hamburge – 30, o Niujorke – vos 10 procentų keleivių. Būtent dėl savo mandagumo anglai ir yra pasidarę tokie nieko neverti lepšiai, kurie net negali pakovoti dėl savo teisių kaip amerikiečiai, tačiau tas būdinga daugeliui Vakarų pasaulio gyventojų. Ritualinis mandagumas atėmė iš mūsų agresyvumą. Mus erzina lėti ir niekšingi padavėjai, paslaugų tiekėjai ar valstybinių įstaigų darbuotojai, kurie mus verčia laukti ir žemintis, tačiau mes esame savo mandagumo įkaitai, nedraskome akių ir tuo suteikiame papildomų sankcijų mus blogai aptarnauti.

Ir pažvelkite į save – sulig kiekvienais metais mūsų kantrybė vis dažniau užleidžia vietą įniršiui, jis ateina su metais, išmintimi ir suvokimu, kad nėra taip, kaip turėtų būti. Ir įsiūtis niekada neišsenka. Jūs pradedate maratoną po valstybines įstaigas – ir išsyk atsiranda noras ką nors užmušti. Jei kas šalimais švenčia triukšmingą vakarėlį, jums kyla mintis jį užbaigti kulkosvaidžio papliūpomis. Jūs pamatote savo išrinktą politiką ekrane (kitaip nelabai pavyksta) ir pajuntate norą jį užkasti gyvą.

Pyktis ateina vietoje jaunystės ir išlieka su mumis iki pat mirties. Nes tai senas jausmas, perduodamas iš kartos į kartą. Nes tai vienintelis ginklas atsakyti į bejausmiškumą, kvailumą ir vengimą ištarti „ačiū“ ir „prašau“. Ir kai dar kartą kas nors pakviečia „sugrįžti prie amžinųjų vertybių“ – pagarbos, meilės ir sąžiningumo, nelaukite, kol jums pateiks ir priežastis. Jų tiesiog nėra. Epikūras jau seniai mokė, kad sėkmės gyvenime garantija – tai apdairumas ir protas, ir laimingas žmogus bus tik tada, kai jis gyvens taip, kaip jam atrodo geriau. Ir joks karalius, politikas, klerikalas ar etiketo žinovas negali jam nurodyti kaip.

„Verslo klasė“: Šia publikacija baigiame Giedriaus Drukteinio straipsnių apie įvaizdį, manieras ir kitus malonius dalykus serialą. Ateinančiais metais autorius skaitytojus nustebins visai kitokių tekstų gausa.