Naudingi  kapitalo rinkos trukdžiai

Tokios ir panašios pagyros ištisus dešimtmečius liedavosi iš Amerikos įstatymų leidėjų, reguliuojančiųjų institucijų ir finansines paslaugas teikiančių įmonių atstovų lūpų. Finansų krizės, netikėtai užklupusios pasaulį 2008 metais, priešaušriu buvo paskelbta šimtai straipsnių, kuriuose buvo abejojama vadinamąja Volkerio taisykle (vadovaujantis šia taisykle, bankams būtų neleidžiama atlikti tam tikras spekuliatyvias investicijas, nenaudingas jų klientams). Eilinis skaitytojas tik pritariamai palinkčiodavo galvą ir gyveno sau toliau.

Tačiau panašu, kad dabar jau imama abejoti šia nuomone. Prieš krizę reguliuojančiosios institucijos pirmiausia stengėsi šalinti prekybai trukdančias kliūtis ir sudaryti palankias sąlygas kuo spartesnei ir pigesnei prekybai įvairiausiomis finansinėmis priemonėmis. Tačiau dabar taip nebėra. Priešingai – šiuo metu daugelis specialistų rimtai abejoja prielaida, kad didesnis rinkos veiksmingumas visais atvejais ir visose šalyse naudingas visuomenei.

Ar gali būti, kad prekybos paprastumas ir veiksmingumas ne tik skatina rinkos nestabilumą, bet ir tenkina labiau tarpininkų, o ne jų klientų poreikius? 2006 metais, prieš krizę, tokie posakiai kaip „smėlis variklyje“ arba „akmenukas austrėje“ reiškė nepalankiai vertinamus trukdžius, tačiau dabar jie pasitelkiami kalbant apie prekybos reguliavimo ir mokesčių pokyčius, padėsiančius sulėtinti prekybą ir sumažinti jos mastą.

Pavyzdžiui, Europos Sąjungoje siūloma įvesti finansinių operacijų mokestį, kuris bus taikomas įvairiems finansiniams sandoriams ir leis surinkti daugiau kaip 50 mlrd. eurų per metus. Tikimasi, kad tai padės sustiprinti pačios ES finansinę padėtį ir išgelbėti eurą. O faktas, kad 60–70% su šiuo mokesčiu susijusių įplaukų atkeliaus iš Londono, žemyne gyvenantiems jo šalininkams atrodo dar patrauklesnis. Tačiau mokesčio priešininkai taip pat karštai, kaip ir prieš krizę, tvirtina, kad finansinių operacijų mokestis sumažins rinkos veiksmingumą ir dėl to prekyba tiesiog persikels į kitas vietoves. „Na ir kas? – atrėžtų mokesčio entuziastai, – galbūt ši prekyba yra iš esmės „socialiai bevertė“ ir geriausia būtų jos visai atsisakyti!“

Panašių ginčų kyla ir dėl Volkerio taisyklės, pavadintos buvusio JAV federalinės rezervų sistemos pirmininko Paulo Volckerio vardu. Kritikai tvirtina, kad įvedus šią taisyklę, sumažėtų svarbiausių rinkų, pavyzdžiui, užsienio (ne JAV) valstybių skolos rinkos, likvidumas. Gindamas savo siūlomą taisyklę, P. Volckeris grįžta prie tų laikų kai finansų sistema klestėjo ir kritikuoja „pernelyg likvidžias ir į spekuliacijas linkusias vertybinių popierių rinkas“. Nesunku suprasti, ką jis nori pasakyti: tai, kad sumažės prekybos mastas, jam neatrodo didelė problema.

Tačiau horizonte matome ir daugiau „akmenukų“. Įžvalgioje 2010 m. gegužės 6 d. įvykusios staigios JAV akcijų rinkos griūties, kai staiga nukrito „Dow Jones“ indeksas ir per pusvalandį rinkos prarado 1 trilijoną JAV dolerių, analizėje Anglijos banko atstovas Andy Haldane’as teigė, kad nors padidėjusį akcijų rinkos kapitalizavimą ir galima sieti su finansine plėtra bei ekonomikos augimu, nenustatyta panašaus ryšio tarp rinkos apyvartos ir augimo.

Per dešimtmetį prieš krizę JAV finansų rinkų apyvarta išaugo keturgubai. Ar tai buvo naudinga ekonomikai? A. Haldane’as nurodo stulbinamą statistiką: 1945 metais vidutinis JAV investuotojas akciją valdė ketverius metus. 2000 metais vidutinis akcijos valdymo laikotarpis sumažėjo iki aštuonių mėnesių, o 2008 metais – net iki dviejų mėnesių.

Panašu, kad egzistuoja glaudus ryšys tarp šio staigaus vidutinės akcijų valdymo trukmės sumažėjimo ir „šeimininkų neturinčių korporacijų“ pagausėjimo, tai yra reiškinio, kai akcininkai nesistengia užtikrinti drausmingo įmonės valdymo. Kai nėra atskaitomybės akcininkams, aukščiausieji bendrovių vadovai linkę be saiko išpūsti savo darbo užmokestį, o finansines paslaugas teikiančios įmonės, užuot siekusios didinti akcininkų pajamas, moka didžiulius atlyginimus savo darbuotojams.

Tačiau A. Haldane’ui didžiausią susirūpinimą kelia rinkų nestabilumas, ypač vadinamosios sparčiosios prekybos (angl. high-frequency trading – HFT) sandorių keliamas pavojus. Jis pabrėžia, kad sparčioji prekyba jau dabar sudaro pusę visos apyvartos kai kuriose skolos ir užsienio valiutos rinkose, be to, šie trumpalaikiai sandoriai vyrauja JAV akcijų rinkose. Šiose rinkose HFT jau sudaro trečdalį kasdienės prekybos apyvartos (2005 metais jų buvo mažiau kaip penktadalis).

Panašu, kad spartūs ir radikalūs pokyčiai, kuriuos sukelia HFT prekyba, tęsis ir toliau. Per pastarąjį dešimtmetį akcijų buvo galima įsigyti arba parduoti mažiau kaip per vieną sekundę, tačiau dabar tai galima padaryti tiesiog akimirksniu. Artimiausioje ateityje dėl technologijų pažangos prekybos sparta dar padidės.

Sparčiąja prekyba besiverčiančios įmonės siekia, kad prekybos trukmė „priartėtų prie nulio“ ir akcijomis būtų prekiaujama beveik šviesos greičiu. Tačiau ar tikrai verta džiaugtis šia tendencija? Ar prekyba šviesos greičiu padės užtikrinti laisvosios rinkos klestėjimą?

Rinkoje pastebima ir gerų, ir blogų dalykų. Atrodo, kad skirtumas tarp pirkimo ir pardavimo kainos mažėja ir tai galime laikyti sveikintinu reiškiniu. Tačiau padidėjo rinkų nestabilumas, be to, rinkos linkusios perimti viena kitos tendencijas. Todėl vienos rinkos nestabilumas lengvai pereina į kitas rinkas.

Jeigu kalbėtume apie likvidumą, reikėtų pasakyti štai ką. Nors iš pažiūros atrodo, kad likvidumas padidėjo, bendroje JAV akcijų rinkos griūties ataskaitoje, parengtoje JAV Vertybinių popierių ir biržos komisijos ir JAV Ateities sandorių prekybos komisijos, teigiama, kad dėl HFT prekybininkų veiklos likvidumas itin sumažėjo, todėl krizė dar labiau pagilėjo. Paaiškėjo, kad neva akivaizdus jų siūlomas likvidumas yra visiškai nepatikimas kilus įtampai – būtent tada, kai jis reikalingiausias.

Reguliuojančiosios institucijos galėtų nemažai pasimokyti iš šios patirties. Pirma, turėtų iš esmės pasikeisti jų rinkos stebėsenos metodai – į visus pokyčius jos privalo reaguoti sumaniau ir sparčiau. Be to, vertėtų grįžti prie vadinamųjų „išjungiklių“ (jie itin padėjo griuvus Čikagos rinkoms) ir padidinti rinkos formuotojų įsipareigojimus.

Tačiau šios priemonės turi būti rūpestingai pasvertos, nes, pavyzdžiui, jeigu rinkos formuotojams bus nustatyti didesni įsipareigojimai, jie gali pasitraukti iš rinkos. Tačiau A. Haldane’as daro išvadą, kad apskritai itin padidėjus apyvartai rinkų stabilumas sumažėja ir „tarp ratų girgždantis smėlis, kaip ir kelią nubarstę akmenukai, gali padėti išvengti kitos griūties“.

Taigi tradiciniai JAV ir Europos kapitalo rinkų apsaugos būdai nebeatrodo tokie neginčytini kaip anksčiau. Rinkos dalyviai turi sumaniau veikti naujomis aplinkybėmis ir nemanyti, kad užtikrinus didesnį „rinkos veiksmingumą“ visi suklestės. Jeigu nesugalvos išmintingesnių argumentų, jie gali atsidurti po reguliuojančiųjų institucijų užverstais „smėlio maišais“.

***

Howardas Daviesas, buvęs Didžiosios Britanijos finansų priežiūros tarnybos pirmininkas, Anglijos banko valdytojo pavaduotojas ir Londono ekonomikos mokyklos direktorius, šiuo metu dirba Paryžiaus politikos mokslų instituto profesoriumi.

© „Project Syndicate“, 2012