Europa ir antiEuropa

Harold James Rinkimai į Europos Parlamentą (EP) sužadino nemalonias mintis ne tik apie tai, kaip veikia ES, bet ir kokia jos esmė. Rezultatas aiškiai parodė, kad dabar egzistuoja dvi Europos: viena, kurios politinėje sistemoje ir socialinėje santvarkoje stipriai įsitvirtinusi integracijos logika, ir kita, kuri atmeta pagrindines suvienyto suverenumo prielaidas. Gera žinia yra ta, kad didžioji Europos dalis patenka į pirmąją kategoriją; bloga – prie išimčių atsiduria dvi didžiulės ir galingos valstybės.
Debatai dėl Europos nėra paprasta diskusija. Jie verda dėl to, kaip visuomenės gali sėkmingai organizuotis globalizuotame pasaulyje. Prieš rinkimus proeuropiečiai traktavo jų laukiantį balsavimą kaip įrodymą, kad randasi naujų visoje ES pastebimų demokratijos dėsningumų – Europa labiau panašės į valstybę, kurioje paneuropinės politinės partijos siūlys geriausią kandidatą tapti Europos Komisijos (EK) naujuoju prezidentu. Tačiau euroskeptikai atkirto, kad naujoji politinė tvarka nebūtų veiksni. Nei optimistai, nei pesimistai neteisūs. Rinkimuose neiškilo akivaizdus Europos lyderis, o politinės derybos tarp ES vyriausybių dėl kito EK prezidento veikiausiai užsitęs ir nebeatrodys demokratiškos. Tuo pačiu metu, nepaisant priešingai bandančių įteigti naujienų antraščių, nesukilo vienoda antieuropietiškumo arba nusivylimo Europos projektu banga. Iš tiesų daugelyje valstybių rinkėjai parėmė ir savo vyriausybes, ir Europos projektą. Dabartinės valdžios palaikymas buvo matomas ir Ispanijoje, ir ypač dramatiškai Italijoje. Rytų Europoje Lenkijos valdančioji Pilietinė platforma pralenkė opozicijoje buvusius tautininkus, o rinkėjai Baltijos valstybėse, kur taupymo priemonių ekonominis efektas buvo juntamiausias visoje ES, atidavė savo palaikymą centristų kandidatams į EP.
Rinkimų rezultatai Prancūzijoje ir Britanijoje atspindi abiejų valstybių tolesnį nukrypimą nuo europietiškojo modelio. Tai atsispindi ir jų ekonominiuose modeliuose. Britanijoje nenuosaiki priklausomybė nuo finansinių paslaugų atspindi požiūrį, kad finansai yra centrinė koordinuojanti ekonominio gyvenimo veikla. Savo ruožtu Prancūzijos silpnoji vieta yra polinkis į korporacinį gigantizmą. Sunku įsivaizduoti, kaip Britanija arba Prancūzija išgyventų vaikydamosi nostalgiją. Reformos abiejose valstybėse tokios pat būtinos kaip reformos Europos girgždančioje ir sudėtingoje politinėje santvarkoje. Nors dar atrodo įmanoma, kad Europos projektas be Britanijos išgyventų, vieninga Europa be Prancūzijos neįsivaizduojama.
Nesutrumpintą komentarą skaitykite „verslozinios.lt“.