Ekonomikos orai – ir šilta, ir šalta

Gitanas Nausėda Visiems žinomas pojūtis, kai braidant šiltoje jūroje kojas kartais sugelia šaltos vandens srovės. Šį tą panašaus šiuo metu išgyvename ir šalies ekonomikoje. Viena vertus, kaip susitarusios prognozuojančios institucijos pranašauja Lietuvai vieną iš sparčiausių Europos Sąjungoje BVP plėtrą, kita vertus, nėra tvirto tikėjimo, ar kas nors nesutrukdys mums išsaugoti šią patrauklią kilimo trajektoriją. Atsiranda ne vienas požymis, kad makroekonominiame gyvenime ne viskas yra gerai. Antai, įsisenėjusia liga tampa planuotų PVM įplaukų nesurinkimas į valstybės biudžetą. Lengviausia būtų nurašyti šią bėdą pernelyg optimistiniam biudžeto pajamų prognozavimui, tačiau vargu ar tai atskleistų visą paveikslą. Sumenko importuojamų prekių srautas, o PVM apmokestinimo bazę galinti išpūsti infliacija šiuo metu vargiai perkopia 0%. Visada vėluojanti statistika to dar neatspindi, tačiau namų ūkiai daro savo „namų darbus“, dairydamiesi į numatomą euro įvedimą ir pastaruoju metu ypač į agresyvią Rusijos politiką Ukrainos ir kitų savo kaimynių atžvilgiu. Norom nenorom susimąstoma, ar nereikėtų pažaboti savo kasdienio vartojimo ir pasirūpinti atsargomis juodai dienai. Tos atsargos gali būti ir natūrinės, tačiau kur kas populiariau laikyti santaupas grynaisiais eurais ir doleriais, auksu, kitokiais brangiaisiais dirbiniais, t. y. konservatyvaus investuotojo mėgstamiausiu pavidalu. Euro įvedimo nuojauta sujaukė ir nekilnojamojo turto (NT) rinkos dalyvių protus. Staiga pro duris, langus ir kaminą į šią rinką ėmė plūsti neaiškios kilmės pinigai, kuriais perkama viskas, kas nejuda – butai, namai ir net ilgą laiką niekieno nedominę gyvenamosios paskirties žemės sklypai. Sunku atsakyti, ar čia NT pirkėjai yra tokie drąsūs ir savimi pasitikintys, ar jie tiesiog nepagalvojo apie tai, kad vieną gražią dieną paskambins VMI pareigūnas, prašydamas pateikti dokumentus, kurie patvirtintų gautų pajamų legalumą. Žinoma, galėtume pasidžiaugti, kad nedeklaruoti pinigai kaip vijurkas sukasi šalies NT ir statybų sektoriaus labui, tačiau ar neatsitiks taip, kad pradėję plūsti kaip pagal komandą, jie įvedus eurą ims ir staiga išgaruos. Išblėsusios NT euforijos atpirkimo ožiais vėl taptų patys pažeidžiamiausi vidutiniškai ir mažiau kaip vidutiniškai pasiturintys žmonės, kurie dabar stengiasi pataikyti į taktą ir perka tai, kas dar neišbrango. Tačiau labiausiai susirūpinti tektų tada, jeigu verslininkai, atsižvelgdami į pajuodusią geopolitinę padangę, „paimtų minutės pertraukėlę“ ir pradėtų stabdyti savo investicijų planus. Tai ypač pasakytina apie glaudžių ryšių su Rusija turinčias įmones, kurios jau dabar sprendžia dilemą – apsimesti, kad nieko nevyksta, ir tęsti „business as usual“ ar nelaukti, kol trenks žaibas ir nedelsiant perorientuoti eksportą į kitas rinkas. Nieko gero nežadantį griaustinį girdime jau kelis mėnesius iš eilės – Rusijos rublis prarado maždaug penktadalį savo vertės euro ir dolerio atžvilgiu, atitinkamai pablogindamas lietuviškų prekių konkurencingumą didžiojo kaimyno rinkoje. Tikrai neketinau skaitytojams gadinti smagios šv. Velykų nuotaikos, tačiau būtent ši šventė primena mums, kad kiaušiniai kartais dūžta...