Kada mokėsime už lietų

Gal netrukus turėsime mokėti mokesčius ir už lietų – kaip animacinio filmo „Čipolinas“ veikėjai. Juditos Grigelytės nuotr. Skolose skęstančios savivaldybės, nebesuvokdamas, kur dar galėtų pasipinigauti, ėmė iš naujo blusinėti praretėjusį verslo kailį. To paties verslo, kuriam pačios neatsiskaito už paslaugas. Dar ne taip seniai nuskambėjus skandalams dėl savivaldybių darbuotojams padalintų premijų, nesibaigiančių šimtamilijoninių skolų, staiga savivaldybių uolumas suaktyvėjo ir jos ėmė ieškoti bent kokių, nors ir „kapeikinių“, pajamų. Šįkart rinkliavų pristigęs valdininkų žvilgsnis užkliuvo už degalinių stendų, kuriuose skelbiama informacija apie degalų kainas. Praėjus ne vieniems, o 10–15 metų, didžiųjų miestų valdžia susizgribo, kad minėti stendai, pasirodo, stovi savivaldybių žemėje. Vadinasi, esi čia svetimas. O jei svetimas, tai mokėk. Nemoki – gausi baudą, tad mokėsi bet kuriuo atveju.
Vilniaus savivaldybės atstovai tikina, kad rinkliavas už valstybės žemėje stovinčius stendus leidžia dar 2000 m. liepą patvirtintos nuostatos, o degalinių kainų stendai yra išorinė reklama, todėl jie apmokestinami. Degalinių savininkai nesupranta, kodėl nuostatos turi galioti atgaline data, juolab kad prieš 15 m. statyti stendai buvo net neregistruojami – juk statiniai laikini. Kodėl ankstesnė miesto valdžia „miegojo“, dabartiniai miesto šeimininkai esą nežino, užtat jie suskaičiavo, kad, apmokestinusi 80 stovų, savivaldybė gautų 0,5 mln. Lt per metus. Už vieną Vilniuje esančios degalinės stendą jos savininkas per metus turėtų sumokėti 5.000–7.000 Lt per metus. Aritmetika paprasta – šią sumą sumesti turėtų visi degalus perkantys žmonės. Ir ne tik jie – atitinkamai dalis sumos persikeltų ir į prekių bei paslaugų kainas.
„Viskam ateis laikas. Dabar peržiūrimi prekybos centrai ir degalinės, vėliau ateis ir kitų eilė“, – perspėja Romas Adomavičius, Vilniaus miesto vicemeras (VŽ, 2009 06 12). Kas tie kiti, galime paspėlioti. Valiutų keityklos, kurios skelbia valiutų kursus ne patalpų ribose, gatvėse važinėjantys ar šiaip mieste stovintys automobiliai, reklamuojantys įvairias paslaugas ar prekes. Lupikautojų akiratin turėtų patekti ir su reklaminiais plakatais važinėjantis miesto transportas – autobusai, troleibusai, maršrutiniai taksi. Juk jie važinėja, dar ir stabteli stotelėse – o juk tai valstybės žemė. Apmokestinkime. Sakote, šaržuojame. Galbūt. Tačiau kai kurie valdiškų institucijų sprendimai nusipelnė dar raiškesnių šaržų. Kaip ir „taupiojo“ valstybės iždininko Algirdo Šemetos sprendimas nuo liepos 1 d. apmokestinti įmonių automobilius, naudojamus asmeniniais tikslais. Bendrovių buhalteriai, kurie ir taip linksta po absurdiškiausių reikalavimų našta, jau dabar grąžo rankas, nesumodami, kaip reikės nustatyti automobilio rinkos vertę, kaip nustatyti tą vadinamąją naudą, kurią neva gauna darbuotojas, pavyzdžiui, įmonės vadybininkas, vėliau grįžęs iš komandiruotės. Galvos skausmo daug, įplaukos į biudžetą – "kapeikinės".
Ne vienas galbūt dar prisimena animacinį filmą „Čipolinas“ – miestelėnai buvo apkrauti ne mažiau keistais mokesčiais, vienoks – už paprastą lietų, kitoks – už lietų su vėjo gūsiais, dar kitoks – už lietų su žaibais ir perkūnija ir pan. Lietuvoje lyja gausiai – tad kiek mokėsime už tai?