Bankai, kurie surijo ekonomiką

Prielaidos gal ir pagrįstos, tačiau nurodytas skaičius daugelį smarkiai sutrikdė. Mokesčių mokėtojams brangu išlaikyti milžinišką finansų centrą su didžiuliais nacionaliniais bankais. Islandijoje ir Airijoje bankų poreikiai pranoko vyriausybės galimybes prireikus suteikti paramą, tad rezultatas buvo pražūtingas.

Nepaisant galimų pagalbos sąnaudų, kai kurie tvirtina, kad finansinė hipertrofija kenkia realiajai ekonomikai išsiurbdama talentus ir išteklius, kuriuos būtų naudingiau pasitelkti kitur. Tačiau M. Carney’is argumentuoja, kad, priešingai, Britanijos ekonomikai naudinga turėti pasaulinį finansų centrą. „Būdami pasaulio finansų sistemos centre išplečiame galimybes institucijoms pasirūpinti britų santaupomis ir sustipriname JK gamybos ir kūrybinių industrijų gebėjimą konkuruoti globaliai“, – pareiškė jis.

Būtent šia prielaida buvo paremtas Londono biržos įsteigimas; šiais žodžiais žaidė ir ne viena vyriausybė. Tačiau ir jų adresu pasipylė kritika.

Andy Haldane’as, vienas iš M. Carney’io Anglijos banke paveldėtų pavaduotojų, suabejojo finansų sektoriaus ekonominiu indėliu, atkreipdamas dėmesį į „jo gebėjimą ir atgaivinti, ir išvesti iš rikiuotės didelius nefinansinius šalies ūkio sektorius“. Jis tvirtina (kalboje iškalbingu pavadinimu „Finansų sektoriaus indėlis: stebuklas ar miražas?“), kad finansų sektoriaus indėlis į BVP yra smarkiai pervertinamas.

Dar daugiau abejonių kelia du neseniai išspausdinti straipsniai. Viename jų „Šiuolaikinių finansų augimas“ Harvardo verslo mokyklos atstovai Robinas Greenwoodas ir Davidas Scharfsteinas pateikia duomenų, kad nuo 1980-ųjų iki 2006-ųjų, pačių finansų krizės išvakarių, finansų sektoriaus dalis JAV BVP beveik padvigubėjo nuo 4,9 iki 8,3 proc. Padidėjimą lėmė du svarbiausi veiksniai: kreditavimo plėtra ir spartus aktyvams valdyti skiriamų išteklių didinimas (neatsitiktinai susijęs su eksponentiniu finansų sektoriaus pajamų kilimu).

R. Greenwoodas ir D. Scharfsteinas teigia, kad sustiprėjusios sąsajos su finansų sektoriumi turi ir pranašumų, ir trūkumų. Galbūt namų ūkiams atsirado daugiau galimybių taupyti, o įmonėms – įvairesnių finansavimo šaltinių, tačiau aktyvų valdymo veiklos sukuriama pridėtinė vertė tėra iliuzija. Didžiumą šios veiklos sudarė brangiai atsieinantis portfelių perdėliojimas, o skolintų lėšų dalies didinimas reiškė finansų sistemos, kaip visumos, trapumą ir pareikalavo didelės socialinės kainos, nes pernelyg didelės rizikos paveikti namų ūkiai vėliau bankrutavo.

Stephenas G. Cecchetti ir Enisse’as Kharroubi iš centrinių bankų centrinio banko – Tarptautinių atsiskaitymo banko – žengia dar toliau. Jie tvirtina, kad spartus finansų sektoriaus augimas slopina kitų sektorių našumo augimą. Kaip pavyzdį nagrinėdami 20 išsivysčiusių valstybių, jie aptiko neigiamą koreliaciją tarp finansų sektoriaus dalies BVP ir realiosios ekonomikos būklės.

Galutines šio ryšio priežastis nėra lengva nustatyti, ir autorių išvados skamba prieštaringai. Tačiau aišku, kad finansų įmonės konkuruoja su kitomis įmonėmis dėl išteklių, o ypač – dėl kvalifikuotų darbuotojų. Daktaro laipsnį įgiję fizikai ir inžinieriai gali rinktis, ką veikti: kurti sudėtingus matematinius rinkos plėtros modelius investiciniams bankams arba rizikos fondams, kur jie, paprastai šnekant, vadinami „raketų konstruktoriais“, ar panaudoti gebėjimus kuriant, tarkime, tikras raketas.

S. Cecchetti ir E. Kharroubi aptiko įrodymų, kad klestint finansų sektoriui labiausiai nukenčia intensyviai tiriamąją veiklą vykdančios įmonės. Joms darosi vis sunkiau pritraukti kvalifikuotų absolventų, kai finansų įmonės išgali mokėti didesnius atlyginimus. Be to, kalbame ne tik apie vadinamuosius „kvantus“ – kiekybinės analizės specialistus. Iki 2008-ųjų finansų krizės daugiau nei trečdalis įgijusiųjų verslo administravimo magistro laipsnį Harvarde ir panaši baigusiųjų Londono ekonomikos mokyklą dalis įsidarbindavo finansų įmonėse. (Kai kurie gali ciniškai tvirtinti, kad reikia tik džiaugtis, jog tikrasis verslas apsaugomas nuo verslo administravimo magistrų ir ekonomistų, bet abejoju, ar tai tiesa.)

Autoriai pastebi ir dar vieną įdomų poveikį. Spartaus skolinimo apimties augimo laikotarpiai dažnai susiję su statybos pagyvėjimu iš dalies dėl to, kad nekilnojamąjį turtą nesunku įpiršti kaip užstatą už paskolą. Tačiau statybos sektoriaus našumo augimas lėtas, todėl daugelis iš paskolų finansuojamų projektų galiausiai pasirodo esantys mažaverčiai ar netgi nuostolingi.

Tad ar britai turėtų entuziastingai žvelgti į M. Carney’io piešiamą ateitį? Trokštantieji tapti išvestinių finansinių priemonių prekeiviais tikrai bus labiau užtikrinti karjeros perspektyvomis. Likusieji šalies ūkio sektoriai, teikiantys paslaugas finansų sektoriui, pavyzdžiui, Porsche pardavėjai ir striptizo klubai, irgi pasijus drąsiau. 

Tačiau jeigu finansų sektorius ir toliau glemšis neproporcingai didelį skaičių geriausiųjų ir protingiausiųjų, iki 2050-ųjų mažai kas beliks iš Britanijos gamybos sektoriaus, o aukštųjų technologijų įmonių bus dar mažiau negu šiandien. Kiekvienas, kuriam neduoda ramybės ekonomikos disbalansai ir nenuosaikus kliovimasis nestabiliu finansų sektoriumi, tikrai puoselės viltį, kad ši Anglijos banko „tolesnės politikos formavimo strategija“ pasirodys esanti tokia pat nepatikima kaip ir jo prognozės dėl nedarbo.

Howardas Daviesas anksčiau ėjo Britanijos finansinių paslaugų teikėjų priežiūros institucijos pirmininko, Anglijos banko valdytojo pavaduotojo ir Londono ekonomikos mokyklos direktoriaus pareigas. Šiuo metu jis profesoriauja Politikos tyrimų institute „Sciences Po“ Paryžiuje.

(c) „Project Syndicate“, 2014 m. www.project-syndicate.org