Ar reikia pensijų fondus versti investuoti Lietuvoje?

Kaip vertinti tokią pataisą? Ko ja siekiama?

Pensijų reformos, kuri „pagimdė“ taip vadinamus antros pakopos kaupiamuosius pensijų fondus pagrindinis tikslas – leisti dirbantiesiems sukaupti lėšų savo pensijai, kiekvienais metais atidedant dalį savo atlyginimo ir investuojant kaupiamas lėšas, siekiant jas auginti (tokiu būdu mažinant priklausomybę nuo Sodros pensijos, kuri grįsta principu, jog pensininkams pensijas moka tuo metu dirbantieji žmonės).  Pensijų fondai – tai tiesiog teisinis ir organizacinis mechanizmas šiam tikslui pasiekti. Kaupiami pinigai profesionalių valdytojų yra investuojami į akcijas ir obligacijas, siekiant auginti patikėtų lėšų vertę.

Keliant tik tokį tikslą, geriausiai būtų leisti valdytojams patiems pasirinkti kur ir kaip investuoti, vadovaujantis geriausiais pensijų fondų dalyvių interesais ir noru uždirbti maksimalią grąžą.  Todėl iki šiol Lietuvoje nebuvo nustatyta jokių dirbtinių ribojimų ar reikalavimų pinigų investavimui ir tai yra gerai.

Minėti politikai, argumentuodami savo pasiūlymą, pensijų fondams iškelia naują reikalavimą – vystyti Lietuvos kapitalo rinką.  Kiek šis reikalavimas yra pagrįstas?  Kodėl pensijų fondų dalyviai savo sukauptais pinigais turėtų prisidėti prie šio tikslo, galbūt rizikuodami savo būsima pensija? Kas prisiims atsakomybę už galimai prastesnius investavimo rezultatus, investuojant pagal dirbtines ribas?

Vienas pagrindinių šio Seimo narių pateikto pasiūlymo argumentų (ir jis gana teisingas) – pasaulinė išsivysčiusių šalių patirtis, kai šalies pensijų fondai gali veikti kaip stabilus ir prognozuojamas ilgalaikio kapitalo tiekėjas. Paprastai didelė dalis tokių pensijų fondų sukaupto kapitalo lieka šalies viduje. Šis kapitalas nukreipiamas į vietinių įmonių akcijas ir ilgalaikes obligacijas. Pensijų fondų pinigai leidžia sukurti ilgalaikių būsto obligacijų rinką, suteikdami galimybes žmonėms pasiskolinti būstui su fiksuotomis palūkanų normomis ir ilgam laikotarpiui.  Taigi pensijų fondų kapitalas iš tiesų padeda vystytis šalies kapitalo rinkai, vietinėms įmonėms palengvina priėjimą prie ilgalaikio kapitalo, sumažina būsto paskolų kainas ir riziką vartotojams.

Kai kuriose šalyse (kaip pavyzdžiui, Lenkijoje) fondai investuoja į vietines įmones dėl formalių reikalavimų (kurie gali sukelti nepageidaujamus finansinių rinkų „burbulus“ ir vesti į investuotų pinigų praradimą), tačiau yra daug atvejų, kai tokių reikalavimų nėra, tačiau vis tiek investuojama „namuose“.  Kodėl?  Todėl, kad investicinius sprendimus darantys žmonės dirba šalies viduje, yra susipažinę su įmonėmis, jaučia tam tikrą patriotiškumą. Taigi pensijų fondai natūraliai padeda vystytis šalies kapitalo rinkai.

Kaip yra pas mus?  Iš 5 mlrd. Lt pensijų fondųdalyvių sukauptų lėšų, Lietuvoje investuota daugiau nei 27% Tai gana nemažas skaičius. Tačiau didžioji šių lėšų dalis – paskolos mūsų valstybei, perkant jos išleistus Vyriausybės vertybinius popierius.  Į vietinę akcijų rinką investuotų lėšų dalis – juokingai maža. Pavyzdžiui, trys didžiausi pagal sukauptą turtą fondai, kurie savo lėšas gali investuoti tik į akcijas, į Lietuvos įmonių akcijas yra investavę tik maždaug 2 mln. Lt iš savo valdomų beveik 378 mln. Lt.  Palyginimui, vien į Rusijos įmonių akcijas jie investavo apie 15 mln Lt.  Kodėl taip yra? Kodėl nevyksta tai, kas vyksta kitur?

Pirma, Lietuvos akcijų rinka iš tiesų maža ir nelikvidi.  Joje nedaug įmonių, kurios yra skaidriai ir gerai valdomos, turi patrauklias perspektyvas. Todėl fondų valdytojai nenoriai čia investuoja.

Antra, didžioji dauguma pensijų valdymo bendrovių – užsienio kapitalo įmonės. Realus investicinių sprendimų priėmimas (kartu su gerai apmokamomis darbo vietomis) buvo iškeliavęs iš Lietuvos.  Lietuvos Bankas šiuo metu jau reikalauja, kad didelė dalis investicinių sprendimų būtų atliekama Lietuvoje esančių valdytojų, tačiau vis tik didelė dalis investicinio mąstymo atliekama ne Lietuvoje. Užsienietis visada čia matys daugiau rizikų nei vietinis.

Trečia, nei vienas agresyviai investuojantis pensijų fondas į savo palyginamąjį indeksą nėra įtraukęs Vilniaus ar Baltijos šalių akcijų indekso.

Palyginamasis indeksas – tai sudėtinis įvairių vertybinių popierių kainų indeksų „krepšelis“, geriausiai atspindintis valdytojo pasirinktą investicijų strategiją. Lyginant pasiektus ilgalaikius fondo rezultatus su indekso pokyčiais, galima suprasti ar valdytojas pakankamai gerai atlieka savo darbą. Pagal įstatymų reikalavimus, fondo valdytojas gali pats pasirinkti palyginamąjį indeksą, suderinęs su Lietuvos banku.  Palyginamasis indeksas gali būti iš vieno komponento – pavyzdžiui, bendro pasaulinio akcijų indekso MSCI World.  Tačiau jis gali būti ir sudėtinis – įvairiais svoriais įtraukti skirtingų regionų ar šalių akcijų indeksai.

Toks indeksas – tai politinis pensijų fondo valdytojo sprendimas. Pavyzdžiui, nors nei vienas iš trijų didžiausių fondų nėra į savo palyginamąjį indeksą įtraukęs Baltijos šalių akcijų indekso, vienas iš fondų yra įtraukęs Rusijos akcijų indeksą.  Šie pasirinkimai aiškiai veikia fondo valdytojų elgesį, nes nuo pasiektų rezultatų lyginant su indeksu dažnai priklauso ir fondo sėkmė pritraukiant ir išlaikant klientus bei paties valdytojo karjera ir atlyginimas.  Jei palyginamajame indekse yra Rusijos akcijų indeksas, valdytojas tikrai pažiūrės į šias akcijas ir jei jos patrauklios, į jas investuos daugiau, jei nepatrauklios – mažiau, tačiau kažkiek vis tiek investuos.

Taigi vien Lietuvos ar Baltijos šalių akcijų indekso įtraukimas į pensijų fondų palyginamuosius indeksus priverstų valdytojus įdėmiai analizuoti vietines akcijas ir į jas investuoti.  Pavyzdžiui, per pirmus šešis 2013 metų mėnesius Vilniaus biržoje prekiaujamų akcijų indeksas pakilo 13,8%. Tai vienas geriausių rezultatų pasaulyje šiemet.  Agresyviai valdomų antros pakopos pensijų fondų investicijų grąža tuo tarpu buvo tik 4,4%.  Jei šių fondų palyginamuosiuose indeksuose būtų buvęs Vilniaus akcijų indeksas, ir klientai, ir tokių fondų valdytojų vadovai būtų nelabai patenkinti rezultatais, lyginant su palyginamuoju indeksu.

Siūlyčiau Seimo nariams šiek tiek modifikuoti savo pasiūlymą. Reikia „paskatinti“ fondus į jų akcijų dalies palyginamuosius indeksus įtraukti Baltijos šalių akcijų indeksą.  Jo svoris gali būti nuo 5% iki 10% (didesnis svoris sukeltų papildomas rizikas – akcijų „burbulo“ riziką, bei riziką, kad jei Lietuvoje ekonomika dėl emigracijos smuks žemyn, o kartu su ja ir vietinių įmonių akcijų kainos, būsimi pensininkai gaus ne tik mažą Sodros pensiją, tačiau ir jų sukaupta pensija bus labai maža).  Pilną svorį galima pasiekti per penkerius metus. Šią iniciatyvą paskatinčiau paremti ir įgyvendinti Latvijoje ir Estijoje.

Tokiu būdu fondų valdytojai būtų priversti daugiau investuoti Lietuvoje ir Baltijos šalyse tada, kai tai yra patrauklu, mažiau, kai yra mažiau patrauklu. Valdymo įmonėse atsirastų vietiniai analitikai (darbo vietos Lietuvoje). Šis procesas taip pat skatins ateiti į biržą naujas įmones, gerinti jų valdymą. Ir tai vyks ne priverstine tvarka, o natūraliai, nepažeidžiant pensijų fondų dalyvių finansinių interesų.