Atskleista LIBOR paslaptis

Komisijos darbo rezultatas bankininkams tikrai pasirodys esąs toks, kokį Anglijoje mėgstama vadinti „vikaro kiaušiniu“ (vyskupo pavaišintas sugedusiu kiaušiniu ir paklaustas, ar kiaušinis jam patiko, jaunas dvasininkas atsakė, kad kiaušinis buvęs „vietomis geras“). Jie pasprings komisijos rekomendacija pripažinti beatodairišką elgesį, dėl kurio tenka teikti pagalbą mokesčių mokėtojų pinigais, nauju baudžiamuoju nusikaltimu ir įvesti naują „vyresniojo“ režimą, pagal kurį visos banko funkcijos būtų priskiriamos konkrečiam asmeniui, kuris būtų laikomas asmeniškai atsakingas, jeigu nutiktų kas nors negera.

Komisija tvirtina, kad „aukščiausiojo lygio bankininkai išsisuko nuo atsakomybės už įvykusias blogybes, kurias privalėjo stebėti, teisindamiesi nežinojimu arba dangstydamiesi kolektyviai priimtais sprendimais“. Jos nariai siekia, kad taip elgtis būtų nebeįmanoma. Jeigu jiems pasiseks, beatodairiškas tvarkymasis su banko turtu baigsis laisvės atėmimu, be galimybės visatos finansų valdovams ištraukti „paleidimo iš kalėjimo“ kortą, kaip monopolio žaidime.

Jau girdžiu, kaip teisininkai drožia pieštukus: pažeidimas turi būti apibrėžtas pakankamai konkrečiai, kad atlaikytų žmogaus teisių gynimo iššūkį. Tačiau jeigu komisijos siūlomas režimas būtų patvirtintas, jis tikrai būtų griežtesnis negu reikalavimai, kurie dabar taikomi Niujorke arba kituose bankininkystės centruose. Be to, britų parlamento nariai pastebimai nekantrauja paspartinti pasaulinio reguliavimo kaitą; jie nori pokyčių dabar pat.

Jeigu Jungtinė Karalystė ir toliau vykdys tokias vienašališkas priemones, kokios pasekmės laukia Londono bankininkystės sektoriaus? Ar Niujorkas, Frankfurtas arba netgi Paryžius įgytų konkurencinį pranašumą, jei tarptautiniai bankininkai, sunerimę dėl galimybės atsidurti už grotų, jeigu jų sandoriai su išvestinėmis finansų priemonėmis ir vėl nenusiseks, spruktų iš Sičio?

Į šį klausimą komisijos nariai siūlo du, šiek tiek vienas kitam prieštaraujančius, atsakymus. Pirmasis yra toks, kad jiems, tiesą sakant, visai nerūpi, kas bus. „Į masinio išsikėlimo pavojų neturi būti kreipiamas dėmesys“, – tvirtina komisija, pažymėdama, kad privalumai, susiję su miesto buvimu pasauliniu finansų centru, lydimi rimtų susijusių pavojų šalies ekonomikai. Priešingai nei Jungtinėse Valstijose, kur finansų sektorius sudaro mažesnę BVP dalį, JK ekonomika dar negrįžo prie lygio, kuris buvo prarastas po 2008 m. didžiosios recesijos. Dėl to kaltas užsitęsęs taupymas bankų sektoriuje.

Komisijos nariai išties pripažįsta, kad Londono, kaip pasaulio finansų centro, statuso praradimas atsieitų brangiai, ypač dėl prarastų darbo vietų ir produkcijos, tad jie parengė ir antrąjį argumentą. „Niekas nėra optimalu“, – kalba jie apie vienodas žaidimo sąlygas tarptautinių finansų sektoriuje. Bandymai sukurti vieningą Europos finansų rinką, jų požiūriu, privertė šalis reaguoti į trūkumus, kuriuos atskleidė 2008 m. krizė, „lėčiausio vilkstinėje laivo“ greičiu.
Komisija argumentuoja, kad „JK, kaip finansų centrui, parodymas, kad jis turėtų pradėti taikyti standartus, gerokai viršijančius tarptautinius minimalius reikalavimus, ir jų laikytis, gali duoti didelės naudos“. Greta griežto naujojo asmeninės atsakomybės režimo komisija papildytų Bazelio standartus dėl bankų kapitalo griežtesniu skolintų ir nuosavų lėšų koeficientu.

Atkakliai ieškanti būdų, kaip paskatinti augimą, kadangi artėja nauji rinkimai, Britanijos vyriausybė, be abejonės, gerai pagalvos, prieš priimdama naujus pakeitimus, kurie galėtų paakinti įmones kraustytis į lengvatinio apmokestinimo zonas. Tačiau vyriausybei nėra kur trauktis: ją spaudžia parlamentas, kuris, stipriai palaikomas priešiškai bankams nusiteikusios spaudos ir viešosios nuomonės, nekantrauja imtis reformų ir pagal ES direktyvas įvesti griežtesnį režimą.

Taigi, ar komisija teisi, kad vyriausybė turėtų sparčiai vykdyti reformas ir nepaisyti pasekmių? Įrodymai, kurių galima rasti tarptautiniuose tyrimuose, rodo, kad kol kas įgyvendinti priežiūros pakeitimai bankininkų neišbaidė. Londone jau įvesti griežtesni metodai nei daugelyje kitų finansų centrų. Vadovų premijos apmokestintos tarptautiniams bankams brangiai atsieinančiais mokesčiais. Priežiūros institucijos tapo pastebimai griežtesnės ir landesnės nei jų kolegos Niujorke.

Bankininkams tai nepatinka, bet jie dar nepasitraukė į palankesnes vietas. Ir ketinimų tokių nerodo. Išties naujausioje „Z-Yen“ sudarytoje pasaulinėje finansų centrų rodyklėje matyti, kad Londonas išsaugojo pirmąją vietą, o jo atotrūkis nuo Niujorko nepakito. Azijos centrai, kaip ir buvo galima tikėtis, vejasi, tačiau vargu ar juos galima laikyti tiesioginiais konkurentais dėl tokių sandorių, kurie paprastai sudaromi Londone. Frankfurtas ir Paryžius, labiausiai tikėtini konkurentai Europoje, liūdnai tūno atitinkamai dešimtoje ir dvidešimt šeštoje vietoje.

Reitingų agentūros ir akcininkai nervinasi klausydamiesi, kad griežtesnė priežiūros aplinka nebūtinai laikytina trūkumu. Tačiau žinia apie režimą, kai vienoje jurisdikcijoje asmenims grės asmeninė atsakomybė, priverčia bankininkus stabtelėti ir susimąstyti, ypač dirbančiuosius pasauliniuose bankuose, kuriuose veikia sudėtingos matricinės valdymo sistemos, pagal kurias vadovai gali būti perkeliami iš vieno padalinio į kitą.

Britanijos įstatymų leidėjai turės pasirūpinti, kad naujuoju režimu tinkamais metodais būtų sudrausminti reikiami asmenys. Tačiau kad ir kokia politiškai patraukli bepasirodytų idėja sukišti už grotų sukčius bankininkus, praktikoje ši užduotis veikiausiai išliks sudėtinga.

 Londono ekonomikos mokyklos direktorius. Šiuo metu profesoriauja Politikos tyrimų institute „Sciences Po“ Paryžiuje.