Apie patirtis, premijas ir pakantumą kritikai

VŽ „Savaitgalis“, tęsdamas pažintį su 2014 m. Nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatais, p. Sventicką „priderino“ prie „Litexpo“ centre vasario 19–22 d. vykstančios tarptautinės Vilniaus knygų mugės. Priežastis labiau nei suprantama, – pašnekovas ir pats sako nežinąs, kiek lietuvių rašytojų rankraščių per beveik tris dešimtmečius perėjo per jo rankas.

Nesyk teko susidurti su tuo, kad žmonės, sovietmečiu „pavėžėti“ iki Sibiro, nesvarbu, vaikai tuomet jie buvo ar suaugę, turi blaivų, kietoką, kartais cinišką požiūrį į gyvenimą, sakytum, kaip chirurgai į savo pacientų žaizdas ar meno kritikai – į vertinamą kūrinį. Valentino Sventicko biografijoje Sibiras taip pat yra – 1951–1957 m. su tėvais jis buvo ištremtas į Rusiją, Tomsko sritį. Pašnekovo klausiu, ar jis pats yra susiejęs vaikystės patirtis su literatūros kritikui tomis pravarčiomis minėtomis savybėmis.
„Neseniai kalbantis su viena radijo žurnaliste impulsyviai iššoko sugretinimas, kad sunkių patirčių žmonės išsiskirstę mažiausiai į dvi pozicijas. Vienoje matau monsinjorą Kazimierą Vasiliauską, kitoje – kitą monsinjorą Alfonsą Svarinską. Ir vieną, ir kitą poziciją aš suprantu, nes tokios patirtys, ypač lagerininkų, gali paveikti žmogaus dvasinę struktūrą, jo sąmonę. Man, mano tėvams ir tai terpei, kurioje buvau mums grįžus į sutarybintą Lietuvą, arčiau buvo monsinjoro Vasiliausko laikysena.

Ir likimo grimasa: šiuo metu esu monsinjoro Kazimiero Vasiliausko labdaros fondo valdybos pirmininkas. Mirus Justinui Marcinkevičiui, fondo valdybos nariai, juo buvau ir aš, liepė man tęst šitą darbą.
O kritikai labai įvairūs. Taip, ta ironiška, skeptiška ar, sakyčiau, atlaidoka laikysena šiek tiek plaukia iš tų patirčių, galima tai susieti, bet yra čia ir charakterio dalykų.
Dėl iškeliavimo į tuos Sibirus. Man tada buvo treji. Yra dalykų, kuriuos iš Lietuvos prisimenu, jie nebūtinai svarbūs, – koks važiavimas per tiltelį ar kita smulkmena. O išvežimo nakties neprisimenu visiškai. Pirmas vaizdas, kurį matau iš tos ilgos kelionės, kai artėjome prie Argatjulo, – barža, upė, daug vandens.

Mane patį domino, kodėl aš neprisimenu. Buvo toks laiko tarpas, kai ketinau daugiau rašyti apie kūrybos psichologiją, tada skaičiau daug psichologinės literatūros, daug įdomių dalykų. Šiuo atveju, reikėtų pasakyti ganėtinai banalų, lengvai atspėjamą: čia bus tas atvejis, kai nemaloniausius potyrius pasąmonė užblokuoja.
Sibire aš buvau vaikas, Argatjulo pradinėje mokykloje baigiau dvi klases. Mano tėvų, vyresnių žmonių patirtys visai kitokios, bet kai kas ir panašu, – buvimas tokiomis sąlygomis, tokioje aplinkoje vis tiek ugdo žmogaus ištvermę, tam tikrą distanciją vertinant dalykus, kuriuos čia mes vadinam bėdom, nepritekliais, problemomis ir t. t. Be abejo, iš to formuojasi tam tikra laikysena, ir, be abejo, ji gali būti skirtinga", – sako p. Sventickas.

– Grįžus – mokykla, universitetas, Filologijos fakultetas.
Norėjau stoti į universitetą, į Filologijos fakultetą, tai man paaiškėjo paskutinėse vidurinės mokyklos klasėse. Mūsų mokykloje atsirado nauja mokytoja Gražina Šmulkštytė. Baigusi lituanistiką, bet iš tremtinių šeimos, tad jai buvo leista dėstyti rusų kalbą.
Mokykloje ji atsirado kaip kometa, užkūrė literatūrinį gyvenimą ir savo užsidegimu man padarė didelį poveikį. Pamažu reikšmingas man tapo dar vienas žmogus, stūmęs į universiteto pusę, tai buvo Vincas Mykolaitis Putinas. Kad ir kokia provincija buvo tie mūsų Šeštokai, žinojau apie jį kaip apie universiteto profesorių, ypatingą figūrą, pradėjau jausti trauką į tą pusę. Jis mirė tą vasarą, kai stojau į universitetą, bet ką jau, – rašytojai nemiršta.
Tiesa, jaučiausi nelabai tvirtas dėl savo pasirengimo studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. Tada nuvažiavau į Vilkaviškį pas savo giminaitį, baigusį universitete lituanistiką, filologą iš prigimties Algimantą Zeikų, ir mes bene dešimtį dienų kalbėjomės apie literatūrą. Taip pasirengiau stoti, įstojau, studijavau.

– Paklausiu politiškai nekorektiškai: kodėl literatūros kritikas? Gal kai žmogus pajunta, kad norėtų rašyti (vaidinti, groti, dainuoti etc.), bet nėra tikras, ar sugebės, užsimoja kritikuoti kitus?
Nežinau, kaip paaiškinti. Be abejo, mokyklos metais rašinėjau ir šį, ir tą. Vėliau, universitete, pradedi galvoti, tie galvojimai ir įsivaizdavimai koncentruojasi, akiratyje atsiranda kalnai literatūros, ir tada neužtrunki suprasti, kas tau pačiam duota, o kas – ne. Eiliuoti, noveles ar pjeses rašyti gal neduota, bet tas literatūros pasaulis vis tiek traukia...
Prisimenu, Juozapas Girdzijauskas pirmo ar antro kurso studentams paskaitė Maironio eilėraštį ir kreipėsi į auditoriją: pasamprotaukit, apie ką čia kalbama. Vienas bando, kitas, ir aš pabandžiau. Pataikiau, susilaukiau bendrakursių plojimų. Tokie dalykai pradeda veikti, ir pasvyri į tą pusę. Prisimenu kitą konkretų epizodą: mano studijų metais į Filologijos fakultetą, Lietuvių literatūros katedrą, atėjo dirbti Vitas Areška – energingas, dalykiškas žmogus. Per seminarą jis sako: „Paimkit ką tik išėjusią knygą ir parašykit recenziją. Aš esu „Literatūros ir meno“ redakcinės kolegijos narys, jei kas parašys gerai, išspausdinsim.“
Parašiau recenziją apie Antano Drilingos „Monologų knygą“, „Literatūra ir menas“ ją išspausdino. Tai buvo mano pirmoji publikacija, kaip buvo įprasta sakyti, – respublikinėje spaudoje. Nuo jos, socialiniu požiūriu, prasideda mano kūrybinio darbo stažas.

– Suabejočiau, ar kritiko profesija Lietuvoje tiek reikšminga, kiek Vakaruose, kur jo ištarmė gali numarinti spektaklį, knygą, filmą. Galvoju, išties reikia labai mylėti tą meno sritį, kad dirbtum tokį tarsi nematomą darbą.
Suprantu, apie ką kalbate. Jei pasižiūrėtume dabar į tą nemažą lauką, kuris vadinasi Nacionalinės kultūros ir meno premijos, tai mano atvejis ar nebus pirmas, kai ji paskiriama kritikui. Teisybė, buvo literatūros ir kitų menų tyrinėtojų, iš literatūros galime paminėti Viktoriją Daujotytę, Kęstutį Nastopką, Donatą Sauką, Albertą Zalatorių ir kitus, bet tai žmonės, suvokiami ir kaip literatūros mokslininkai.
Vis tiek tos premijos yra loterijos, bet net ir iš to galėtume sakyti, kad tas pasaulis, kuriame veikia žmonės, suvokiantys save kaip dabartinio menų proceso grynieji kritikai, nėra nei labai įtakingas, nei reikšmingas. Vėlgi, paminėčiau Alfonsą Andriuškevičių. Jis ir mokslininkas, ir dėstytojas, bet aš manau, kad premija jis buvo įvertintas kaip gyvojo dailės proceso interpretatorius.

Matyt, čia turim pripažinti, kad mūsų pajėgos nėra per daug ryškios, per daug svarbios. Bet kad jos nieko vertos, nesakyčiau. Manau, kad ir meno visuomenei, ir tiems, kuriuos vadiname žiūrovais, klausytojais ar knygų pirkėjais, yra svarbu, kad V. Daujotytė iš viso kalba apie tą knygą, ir svarbu, ką ji sako. Lygiai taip pat, kaip svarbu, ką apie parodą ar dailės albumą kalba A. Andriuškevičius.
Kitas dalykas, kokio nors aukšto lygmens mes nepasiekiame. Nežinau, ar čia netraukia mūsų intelektinis potencialas, ar galimybės skelbti tai, ką galvojame. Jos nedidelės. Rašančiųjų apie šiuolaikinį meno procesą balsą daugiausia priima kultūrinė spauda, o daugiatiražė žiniasklaida tuo nesidomi.
Jeigu kalbėtume apie didžiuosius pasaulio dienraščius, visi jie turi skiltis ir po kelis skiltininkus, kuriems užsako recenzijas reikalaudami: vakar išėjo knyga, spektaklis, koncertas, ryt duok trumpą recenziją. Ir gerai sumoka. Kai šitai daroma, ir vertybių supratimas, ir rašančiojo apie kultūrą padėtis yra kita. Kodėl mūsų daugiatiražiai dienraščiai nenori šito daryti, atsakykite jūs.

– „Verslo žinios“ kartais padaro. Bet yra čia ir kita pusė: keli žinomi kritikai, nesakysiu, kokių meno sričių, yra nesyk pasakę: jeigu rašysiu tai, ką galvoju, įžeisiu žmones, o meluoti nenoriu. Tai jūs, kritikai, atsakykit, ko bijot.
Taip, tos aplinkybės turi reikšmės. Tačiau jeigu vienam ar kitam dienraščiui pavyktų užangažuoti kelis žmones rašyti, procesas prasidėtų. Ir skiltininkų pozicija pasikeistų, ir reakcija pasikeistų, ir t. t.
Tikrai, nedidelė ta mūsų Lietuva, vieni kitus pažįstam, turim visokių reikalų, ir šitie dalykai veikia. Kai buvau LRS pirmininkas ar vyriausiasis redaktorius, prisipažįstu, kad tiesiog susilaikydavau nuo rašymų apie tas knygas, apie kurias turėčiau rašyt kritiškai.

– To ir norėjau klausti: kaip leidyklos vadovas viena ranka pasirašot „išleisti“, o kita kaip kritikas – kritikuojat?
Paaiškinsiu. Leidėjui svarbiausia pozicija yra tokia: „knyga verta skaitytojų dėmesio“. Teoriškai samprotaujant, žmogus, kuris tai nusprendė, išėjus knygai turėtų teisę apie ją rašyti ir kritiškai. Bet gyvendamas šitoj Lietuvoj, kokia ji yra dabar, tokia ji buvo ir anksčiau, patyriau, kad į tai reaguojama labai jautriai – ir bendradarbiai pradeda žvairakiuot, ir autorius apima netikrumas.
Iškyla ir kolegiško bendravimo dalykai. Ar kai buvau LRS pirmininkas, ar kai dirbau leidykloje ir turėjau daug visuomeninių priedermių, reikalų ne tik literatūros pasaulyje, teko nesyk patirti, kad tavo balsas, jei buvo griežtesnis, paverčiamas nežinia kuo, – reakcija į kritiškus vertinimus Lietuvoje nėra pati tinkamiausia.
Rašydamas apie knygą save suvokiu kaip tarpininką tarp autoriaus, knygos ir skaitančio žmogaus, ir jam aš kalbu. Raginu jį skaityti, arba nebūtinai skaityti, jei ta knyga ne kažin kas. Manau, kad autoriai turėtų labiau suprasti, kad kritikas rašo didesniam būriui žmonių, o ne doroja jį asmeniškai. Juk mūsų gyvenimas čia – ir to, kuris rašo poeziją ar prozą, ir to, kuris rašo apie tai, yra viešas, todėl ir santykiai turėtų būti kitokie negu „aš tau, tu man“.
Mano supratimu, recenzento balsas gali paveikti patį autorių, sakysime, rikošetu tik tuo atveju, kai pataikai pasakyti tuos dalykus, dėl kurių jis pats dvejoja. Tokių atvejų man yra pasitaikę.

– Esate sakęs, kad kritiko laikysena, palyginti su poetu, yra antrinė: kritikas gali dalyvauti literatūros procese, bet negali jo pakeisti. Vis dėlto, ar kada yra atsitikę, kad autorius pripažino kritiką, pasuko kitu keliu ir, dar gražiau, – sveikindamasis padavė ranką?
Taip, ir pripažino, ir pasuko, ir ranką padavė. Iš pastarųjų kelerių metų – kritišką recenziją esu parašęs apie vieną Gintaro Patacko knygą. Jo kūrybą seku nuo pačios pradžios, tikrai talentingas žmogus, bet, man atrodo, nuo tam tikro laiko šiek tiek paklydęs, tai ganėtinai kritiškai parašiau. Ir buvau labai nustebęs, kai jis paskambino, padėkojo už recenziją.
Arba Juozas Erlickas. Išėjo jo knyga „History of Lithuania“. Jis atsitiktinai užėjo į LRS, tada buvau jos pirmininkas, kalbam, aš jau truputį susigūžęs, nes gana kritiška recenzija buvo išspausdinta „Metuose“. Sakau, Juozai, tai kaip čia dabar... Jis, kaip jam priklauso, patylėjo kelias minutes, ir pasakė: „Seniai laukiau tokios nuomonės...“.

– Kaip leidyklos vyriausiasis redaktorius, ar esat gavęs jauno rašytojo rankraštį, kuris jus nustebintų?
Kad būčiau išsižiojęs, dabar staiga neprisiminsiu. Juk literatūrą tyrinėjantys žmonės savaip išpaikinti: jie skaito visų laikotarpių literatūrą, Lietuvos ir pasaulio, ir tokių atvejų, kad kas nors apstulbintų, nėra daug.
O ypatingą malonumą esu patyręs, kad ir gavęs debiutinę Donaldo Kajoko knygą, kuria, beje, susidomėjo cenzūra. Arba iš pastarųjų metų – mane pribloškė Romualdo Granausko romanas „Rūkas virš slėnių“.
Kartais ypatingi įspūdžiai susiklosto ne iš vieno rankraščio. Sakysim, užpernai ant šito stalo susikaupė jaunų žmonių, rašančių poeziją, rankraščių pluoštas – penki ar septyni. Nebūtinai norėčiau kurį nors vieną iš jų išskirti, bet paskaitai vieną antrą trečią ir matai, kad čia kažkas vyksta. Vyksta. Dabar, kai kalbamės, visa tai jau įvykę ir suprasta, kad keičiasi lietuvių poezijos vaizdas – ateina Aivaras Veiknys, Giedrė Kazlauskaitė su „Meninom“, Vytautas Stankus, Vainius Bakas, Artūras Valionis, Mindaugas Nastaravičius, Aušra Kaziliūnaitė, Paulius Norvila. Beje, ne su debiutinėmis, o antromis ar trečiomis poezijos knygomis.

– Būtent, vyksta. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ką tik paskelbtų 2014 metų kūrybiškiausių knygų dvyliktuke – septynios ar aštuonios poezijos knygos, kone visi jūsų paminėti autoriai.
Taip, beveik visos, kurias minėjau. Iš buvimo literatūrinėje terpėje, leidyboje, vienas iš šviesiausių mano potyrių, kalbant apie jaunus žmones, yra toks: dabar jie, gretinant su sovietiniais laikais, turi begales galimybių: studijų, verslo, kelionių – viso spektro mes neapibrėšim. Ir štai tarp jų atsiranda nemažai tokių, kurie pasiima popieriaus lapą, rašiklį ar sėda prie kompiuterio ir eiliuoja, rašo. Kas čia yra? Kodėl?

– Kazys Binkis kadaise pasakė: „Gražus atžalynas auga“.
Jo laikais būtų lengviau tai paaiškinti. Tada Lietuva entuziastingai kilo. O čia tų entuziazmų ne kažin kiek, ir socialinė-visuomeninė aplinka nebūtinai auginanti, skatinanti. Bet tai vyksta, ir tai vienas iš šviesiausių dalykų.

– Aplinkybės leido jums skaityti į valias, net pavydu. Vėlgi, – ar galite skaityti knygą kaip normalus žmogus, mintyse nebraukydamas, nevertindamas, negalvodamas apie jos komercinę sėkmę. Kitaip sakant, ar skaitymas jums vis dar teikia malonumą?
Iš vieno gana svarbaus leidėjo esu girdėjęs retorinį klausimą savo bendradarbei: „Tai ką, tu vis dar myli literatūrą?“ Paklausė kiek nustebęs, lyg priekaištaudamas, nes čia juk reikia daryti verslą.
Taip, skaitymas man vis dar teikia malonumą. Žinoma, kritiko skaitymas yra kitoks, aš beveik niekad neskaitau knygos, kad rankose nebūtų pieštuko ar lapelio. Normaliau skaitau prozą, nes dažniausiai rašau apie poeziją, ją skaitydamas į darbą paleidžiu daugiau čiuptuvų. Nežinau, kaip kitiems kritikų cecho žmonėms, bet kritikui, kuris dirba leidėjo darbą, arba yra įtrauktas į begalės rankraščių vertinimą, prastų tekstų skaitymas yra alinantis, savaip bukinantis ir erzinantis dalykas. O jų teko, tenka ir, matyt, teks skaityti labai daug.
Čia reikia įterpti tokią žinią: sakykim, skaitai dvidešimt rankraščių poezijos konkursui. Vieno perskaitei dešimt puslapių, aišku, kad grafomanija, kito, – matai, kad žmogus dar rašyt nemoka, ir t. t. Kitą atsiverti – parašyta tvarkingai, gražia lietuvių kalba, laikomasi visų eilėdaros reikalavimų, išreiškiama kokia nors būsena arba išgyvenimas. Pasidedi greta: va, čia viskas gerai. O praeina diena kita, paskaitai darsyk ir atsikvoši: taip, viskas gerai, bet nieko savo. Va šitie rankraščiai labai pavojingi, – jokių svarstyklių čia nėra, klaidos tikimybė labai didelė.

– Graužia sąžinė paskui, padarius klaidą?
Ryškių atvejų, kad labai būčiau šovęs pro šalį, neprisiminčiau. Kartais lieka dvejonė. Jei pamatai, kad metams bėgant žmogus auga, pagalvoji, kad galėjo avansu būt paskatintas. Bet tokių atvejų mano kelyje nebuvo daug.

– Pakalbėkim apie ūkį ir bites. Kaip laikosi LRS leidykla, kurioje dirbote nuo 1991-ųjų iki šių metų?
Leidykla yra Rašytojų sąjungos viešoji įstaiga, ji turi išlaikyti save, savo žmones, jeigu pajėgia, – sumoka sąjungai nuomos mokestį, bet pajėgia ne visada. Leidykla turi gyventi iš knygų pardavimų. Mažai čia kas tuo tiki, ypač iš vyresniųjų rašytojų, gal jie mano, kad leidyklą kas nors finansuoja.
Leidykla buvo įsteigta kartu su Nepriklausomybe, 1990 metais. Tuomet buvo galima eiti skirtingais keliais, tačiau laikytasi nuostatos, kad leidykla tokiu pavadinimu – Rašytojų sąjungos, turi leisti, banaliai pavadinkime, – tikrąją literatūrą, ne kokį „popsą“. Šituo keliu iš esmės ir einama. Finansiniu požiūriu, jis yra sunkus.
Kitas dalykas, valstybės parama tokiai literatūrai leisti teikiama jau senokai. Dabar – per Kultūros tarybą. Mūsų paraiškos neblogai patenkinamos, gauname dalinę paramą, maždaug pusę sumos nuo knygos išleidimo sąmatos, kita dalis – leidyklos rūpestis. Manau, kad valstybės parama nacionalinės literatūros leidybai turi būti dosnesnė. Tai lietuviškas reikalas.

Mums svarbiausia išleisti, ką geresnio parašo Lietuvos rašytojai, nesvarbu, kur jie gyventų. Iš pasaulio literatūros pasirenkam irgi ne bet ką, – ir iš tų, kuriuos vadiname klasikais, ir iš tų, kurie kyla pastaruoju metu.
Mus supa visokie mitai, keisti įsivaizdavimai, esą jeigu čia – RS leidykla, tai RS valdžia nurodinėja, ką leisti.
Ne, nenurodinėja.
Arba, jei rankraštį atnešė RS narys, tai leidykla būtinai jį turi leisti.
Ne, neturi. Jei rankraštis geras, tai leidžia, jei blogas, neleidžia. Atnešė gerą daiktą, bet ne RS narys, – leidžia.

– Paneikite dar vieną mitą: kad knyga, kol iš leidyklos pasiekia knygyną, smarkiai pabrangsta. Jis svarbus dabar, Knygų mugės dienomis, kur leidėjai patys prekiauja savo knygomis.
Tai ne mitas, – juk knygų prekybos sistema irgi turi save išlaikyti. Nelygu, kuri sistema, bet gali būti atvejų, kai nuo leidyklos kainos ji padidėja 50%. Dabar kalbu apie zoną, kur žinau ne viską. Bet – knygų prekybos įmonės pradeda reikalauti nuolaidų, prie leidyklos kainos prideda savo sumelę, konkretus knygynas – dar savo, ir žmogus, atėjęs į knygyną, sako: na ir lupa ta RS leidykla.
Kitas dalykas, jeigu knygą leidžiam savo komercine rizika, jos kaina bus panaši, kaip kitų leidėjų. Jeigu paremta Kultūros tarybos – pigesnė. Kai kurie leidėjai mus už tai pabara ar traukia per dantį, bet rėmimo esmė, matyt, tokia ir yra – jei valstybės pagalbos sulaukia leidėjas, jos turi sulaukti ir pirkėjas.