Premjera Klaipėdoje – H. Ibseno „Laukinė antis“

Vaidina Vytautas Paukštė, Vidas Jakimauskas, Rimantas Pelakauskas, Edvardas Brazys, Aleksandras Šimanskis, Kęstutis Macijauskas, Vaidas Jočys, Regina Arbačiauskaitė, Jolanta Puodėnaitė, Simona Šakinytė, Eglė Jackaitė, Česlovas Judeikis, Kazimieras Žvinklys, Donatas Švirėnas, Nijolė Sabulytė, Jonas Naujokas, Alina Mikitavičiūtė, Lina Krušnaitė, Rimantas Nedzveckas, Jūratė Jankauskaitė, Vida Kojelytė, Irena Simonaitytė.
Henrikas Ibsenas (1828–1906 m.) – norvegų dramaturgas, poetas, režisierius, pelnytai vadinamas šiuolaikinės dramaturgijos tėvu.
Pirmąją pjesę „Katilina“ jis parašė 1850 m., tačiau ji nebuvo pastatyta. Dėmesio nesulaukė ir kitos H. Ibseno pjesės. Tik 1865 m. išleistas „Brandas“ buvo sėkmingas, kaip ir 1867 m. pasirodęs žymiausias jo kūrinys „Peras Giuntas“.

Pažįstama istorija
H. Ibseno laikų Norvegijos situacija mums artima ir iki skausmo pažįstama: tuo metu Norvegija buvo priversta dalyvauti unijoje su Švedija, norvegiškai buvo kalbama tik provincijoje, o miestiečiai bei aukštuomenė kalbėjo daniškai ir laikė save danų kultūros dalimi... Prasidėjus tautiniam atgimimui, pasipylė romantiniai literatūros kūriniai, idealizuojantys kaimo gyvenimą, šlovinantys didvyrišką praeitį. H. Ibsenas romantizmui priešpriešino savąjį realizmą – gilų ir daugiasluoksnį, neleidžiantį vienareikšmiškai vertinti herojų poelgių.
Iš tuo metu madingo idiliško romantizmo H. Ibsenas nevengė pasišaipyti: pirmoji jo pjesė „Joninės“ (1852 m.) parašyta tarsi pagal visus romantizmo kanonus, tačiau pjesės pabaigoje pagrindinis herojus staiga sužino, kad jo mylima ir garbinama girių fėja Huldra, atkeliavusi tiesiai iš norvegų folkloro, slepia po sijonu karvės uodegą...
H. Ibseno realizmas visiškai pakeitė įprastas dramos taisykles ir suformavo šiuolaikinę dramaturgiją, kurioje drįstama nepaisyti nusistovėjusių normų ir atvirai kalbėti apie problemas. Daugelis kitų to laikotarpio kūrinių pateikė priimtos moralės pavyzdžius – buvo tikimasi, kad kiekviena drama baigsis moralės normas atitinkančiomis išvadomis, gėris triumfuos, o blogis bus pasmerktas.

Gėris ir blogis – greta
Aiškios gėrio ir blogio perskyros neaptiksite ir H. Ibseno dramoje „Laukinė antis“. Kaip tikrame gyvenime, čia nėra vien teigiamų ar vien neigiamų personažų – kiekvienas turi ydų, iliuzijų ir silpnybių. Net tyriausios svajonės pamažu virsta būdu paslėpti nuo kitų savo tingumą, o didieji kovotojai su pasaulio neteisybe pasirodo besą mirtinai pavojingi ir nešantys pražūtį kitiems, ne tokiems tobuliems šio netobulo pasaulio gyventojams...
Kaip sako vienas pjesės personažų, „atimti iš paprasto žmogaus jo kasdienį melą – tai tas pats, kaip atimti iš jo laimę...“
Režisierius, aktorius R. Rimeikis yra pastatęs penketą spektaklių Nacionaliniame dramos teatre, režisavęs televizijos ir radijo spektaklių. „Laukinė antis“ – antras jo darbas Klaipėdos dramos teatre.