Lietuvos BVP per Nepriklausomybės laikotarpį paaugo nedaug

Lietuvos ekonomikos raida per pastaruosius dvidešimt metų nuo Nepriklausomybės atgavimo primena vaikišką žaidimą su kauliukais, kai nuolat tenka grįžti atgal ir bandyti iš naujo įveikti kelią iki tikslo. Lietuvai sugrįžti geroką kelio atkarpą atgal teko kelis kartus. Nuo 1990 m. iki 1994 m. jos BVP sumažėjo per pusę, vėliau teko ilgai kopti iš šios duobės – jos kraštą pasiekėme tik 2003 m. Tačiau paskutinė ekonomikos krizė mus vėl sugrąžino ne per toliausiai nuo šios duobės krašto – prie  2005 m. rodiklių. Raimondas Kuodis, Lietuvos banko valdybos narys, teigia, kad dėl pirmojo skaudaus nuosmukio vis dėlto reikia kaltinti sovietinę praeitį, o ne save pačius.

Tapo bevertis

„Pirmus trejus Lietuvos ekonomikos raidos atkūrus Nepriklausomybę metus, t. y. laikotarpį nuo 1990 m. iki 1993 m. pabaigos, būtų galima pavadinti mokėjimo už svetimas klaidas, tiksliau – primestos sovietinės ekonominės sistemos trūkumus, metu“, – teigia p. Kuodis. Sovietų Sąjungoje darbo užmokesčio būdavo sumokama daugiau negu iš tikrųjų buvo uždirbama, todėl kaupėsi santaupos, o jų išleisti visuotinio stygiaus – vadinamojo deficito laikais nebuvo sąlygų. Lietuvai liberalizavus kainas ši pinigų masė virto hiperinfliacija. Kita nuosmukio priežastis, anot ekonomisto, buvo karo pramonės užsakymų praradimas. Devintojo dešimtmečio pabaigoje kariniams tikslams, įskaitant gamybą karo reikmėms ir su jomis susijusį vartojimą, buvusi Sovietų Sąjunga galėjo skirti apie ketvirtadalį BVP.

Lietuvai pasitraukus iš sovietinio bloko, visas šis turtas tapo bevertis. Jonas Markelevičius, Statistikos departamento generalinio direktoriaus pavaduotojas, patvirtina, kad į 1990 m. BVP karinės išlaidos irgi įskaičiuotos. Miestiečiai 1990 m. sunkiau vertėsi ir dėl to, kad tuomet 28% BVP buvo sukuriama žemės ūkyje, o dabar ši dalis sumažėjusi iki 3%. Jos vietą užėmė prekyba, transportas, finansinis tarpininkavimas.

„Lyginti galima įvairiai. Pavyzdžiui, 1990 m. už vidutinį darbo užmokestį galima buvo nusipirkti 3.498 l benzino, o dabar – 399 l, duonos už jį 1990 m. galima buvo nusipirkti 879 kg, o dabar – 362 kg. Tačiau, tarkime, televizoriaus  tuomet neįsigytum ir už dviejų mėn. atlyginimą, o dabar užtenka ir pusės“, – lygina p. Markelevičius. Taip yra todėl, kad Sovietų Sąjungoje būtiniausios prekės buvo subsidijuojamos. Subsidijų dalis BVP 1990 m. siekė 10%, o dabar – 1,6%.

Anot p. Markelevičiaus, nereikia pamiršti ir technikos progreso – automobiliai šiuo metu visai kitokie.

Savos klaidos

Sunkumus, su kuriais susidūrė Lietuva 2007–2008 m., jau lėmė mūsų pačių metai iš metų daromos klaidos. Nuo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Lietuva nesugeba išspręsti BVP perskirstymo uždavinio – surinkti mokesčiai nuolat neatitinka prisiimtų įsipareigojimų švietimo, sveikatos apsaugos ir kitose srityse. Tokio reiškinio padarinys – nuolatinis viešųjų paslaugų atsilikimas nuo privataus sektoriaus ir lėtinė biudžeto deficito liga, kuri nepraeina net ir „geru oru“.

„Šalies biudžeto pajamų ir BVP santykis gerokai skyrėsi nuo kitų narystės ES siekusių panašios raidos šalių tokio rodiklio. Gerinti biudžeto būklę buvo galima mažinant finansavimą iš biudžeto, tam tikras finansuojamas sritis (pvz., sveikatos apsaugą, aukštąjį mokslą ir kt.) privatizuojant arba didinant mokesčių surinkimą“, – žurnale „Pinigų studijos“ rašo p. Kuodis. Na, o 2004 m. pradėjo formuotis nekilnojamojo turto burbulas, jam sprogus šalies biudžete nebuvo sukaupta jokių rezervų.

Įmonės tobulėjo

Gitanas Nausėda, SEB banko prezidento patarėjas, teigia, kad konvergencija su Europos Sąjunga Lietuvoje pastaraisiais metais vyko tik įmonių lygmeniu, kitose srityse Lietuva prarado vidutiniškai 5–6 metus, t. y. atsidūrė ten, kur jau buvo 2005–2008 metais.

Pasak p. Nausėdos, šiuo metu pagal BVP vienam gyventojui rodiklį mūsų šalis vėl grįžo į 2007–2008 metų lygį, pagal privatų vartojimą vienam gyventojui – taip pat grįžo į 2007–2008 metus, pagal maisto produktų lyginamąjį svorį vartojimo krepšelyje – į 2006–2007-uosius, pagal realųjį darbo užmokestį – į 2006-uosius. Anot p. Nausėdos, reikalai dėl realiojo darbo užmokesčio ir toliau blogėja.

„Nors makroekonomikos rodikliai rodo ekonomikos nubloškimą atgal, tačiau vien tik tamsiomis spalvomis Lietuvos ekonominio paveikslo tapyti nereikėtų. Įmonių lygmeniu mes, atvirkščiai, dar labiau pasitempėme ir šiandien daugelyje sričių mažai kuo nusileidžiame Vakarų Europos konkurentams“, – pabrėžė p. Nausėda. Anot SEB banko ekonomisto, šiuo metu didžiausia šalies verslo problema yra ne veiklos efektyvumas ar sąnaudų lygis, o žinomumo ir stipraus prekės ženklo stoka – dėl šios problemos tenka nemenką sukurtos pridėtinės vertės dalį atiduoti užsienio partneriams.

***
Tekstas skelbtas gegužės 2 d. dienraštyje „Verslo žinios“.