S. Trainauskienė: 2050-ųjų Lietuva gali klestėti, jei susitarsime, kaip į ją judėsime

Sudėtingo, tačiau kūrybinės laisvės nestokojusio proceso metu diskusijos apie tolimą ir iš pirmo žvilgsnio sunkiai prognozuojamą ateitį tapo nauja valstybės strategijos kūrėjų kasdienybe – šį neįprastą pratimą S. Trainauskienė kviečia drąsiai išmėginti kiekvieną iš mūsų. 

Sigita, ar galite trumpai pristatyti komandą, kuri ėmėsi šio milžiniško iššūkio – konstruoti galimas Lietuvos ateitis? 

Komandos ir proceso metodologijos parengimas – itin daug laiko ir jėgų pareikalavęs procesas, nes teko ir daryti, ir mokytis vienu metu. Lietuvoje iki šiol nebuvo praktikos tokiu būdu rengti valstybės pažangos strategiją. Pradėjome keliese, tačiau su laiku komanda greitai plėtėsi. Grupė Vyriausybės strateginės analizės centro (STRATA) analitikų įsijungė į darbą su tuzinu akademinių ekspertų, savo laiką ir mintis skyrė Valstybės pažangos taryboje veikiantys garbūs nariai, Vyriausybės kanceliarija. Vėliau būrėmės į scenarijų kūrimo dirbtuves, kuriose dalyvavo virš 250 žmonių. Apie 400 pasiūlymų dėl Lietuvos ateities sulaukėme iš piliečių ir bendrakūrėjų – ekspertų, įvairių įstaigų, organizacijų, „Ekspedicijose į Lietuvą 2050“ ir teminėse diskusijose dalyvavusių asmenų. 

Stengėmės aprėpti kuo platesnį geografinį, institucinį, disciplinų atstovavimą ir į valstybės ateities strategijos kūrimą įtraukti kuo daugiau skirtingų žmonių. Konstruojant ateities įžvalgas labai svarbu surinkti ir atliepti požiūrių, perspektyvų, disciplinų įvairovę, todėl pradiniuose pasiūlymuose dėl strategijos atsispindi ne kelių ekspertų, o daugybės sudėtingame procese dalyvavusių žmonių mintys ir įžvalgos. 

Kaip atrodo tokia nekasdienė Lietuvos ateities vizijos rengimo virtuvė? 

Vieno recepto, kaip rengti valstybės ateities viziją, nėra. Analizavome užsienio šalių praktikas, konsultavomės su panašių dokumentų autoriais, metodologais, praktikais užsienio šalyse, bendradarbiavome su Europos Komisijos Jungtinio tyrimų centro ekspertais. Tyrinėjome įdomius kitų valstybių atradimus ir svarstėme, kaip šias idėjas pritaikyti Lietuvai. 

Proceso pradžia – aplinkos analizė arba horizonto skenavimas, siekiant suprasti, kokie vykstantys pokyčiai yra reikšmingi valstybei ir visuomenei, ką jie reiškia, kokį poveikį gali turėti. Remiantis šiais atrinktais veiksniais konstruojami ir testuojami galimi scenarijai. Tai nekasdienių minčių ir kūrybinės laisvės kupinas procesas, kuriame taikomi ir derinami tiek kiekybiniai, tiek kokybiniai tyrimų metodai bei pasitelkiama vaizduotė. 

Kur pirmiau turėtume dairytis formuodami ateities prognozes – į valstybės siekius, geidžiamą tikslą ar jį galinčias lemti aplinkybes? 

Formuojant valstybės pažangos strategiją, tikslas ir įtaką jam darantys veiksniai keliauja išvien. Socialinių, ekonominių, technologinių, aplinkos, politikos ir kitų veiksnių vertinimas yra neatsiejama ir svarbi proceso dalis, kuri padeda suformuoti ir norimą tikslą, viziją, kur link valstybė turėtų judėti. 

Kintantis kontekstas – viena svarbiausių sąlygų, kurią turime įvertinti rengdami strategiją ir galvodami apie valstybės siekius. Dalis scenarijų rengimo dirbtuvių vyko virtualiai, dar karantino sąlygomis. Dar nepasibaigus pandemijai prasidėjo Rusijos karas prieš Ukrainą. Šiame kontekste teko iš naujo įvertinti ateities tikslą. Jau prieš keletą metų imta plačiau diskutuoti apie valstybės atsparumą, šiam veiksniui skiriama ne mažiau dėmesio nei, pavyzdžiui, klestėjimui ar gerovei. 

Rusijos karas prieš Ukrainą – nepaprastai didelės svarbos įvykis, kuris turės svarbių pasekmių galbūt dešimtmečiams į priekį. Visgi svarstėme, kaip konstruojant ateities scenarijus neapsiriboti tik to meto aktualijomis, išplėsti diskusijų spektrą. Turime nepamiršti klimato kaitos, technologijų vystymosi, kitų svarbių veiksnių. Kalbame ne tik apie šiandieną – bandome pažvelgti į kelių dešimtmečių perspektyvą. 

Šiame kontekste ypač svarbios tampa vertybės, karas dramatiškai išryškina vertybinę politikos dimensiją. Moksliniai tyrimai rodo, kad žmonės nėra iki galo racionalios būtybės, jų sprendimams daro įtaką ne tik faktai ir objektyvūs duomenys (tai, ką galime pačiupinėti, pamatyti, patikrinti), bet ir emocijos, tapatybė, vertybės, naratyvai. Į tai, formuojant viešąją politiką, reikia atsižvelgti. 

Kaip tokiame paveiksle dėliojasi lietuvio portretas – ar turime ryškius, tik mums būdingus charakterio bruožus? Kokie piliečiai esame savo bendruomenėje? 

Tai nebuvo pirminis mūsų projekto tikslas, visgi, jo metu siekėme geriau sužinoti įvairių piliečių grupių lūkesčius, viltis ir baimes apie ateitį. Kolegos, įkvėpti suomių pavyzdžio, vykdė projektą „Ekspedicija po 2050-ųjų Lietuvą“, keliavo po regionus, susitiko su diasporos atstovais, bendravo su žmonėmis, paprastai nutolusiais nuo panašių diskusijų. Bene labiausiai iš šių susitikimų išryškėjęs mūsų charakterio, tapatybės bruožas yra tas, kad mums labai svarbus artimas santykis su gamta. Scenarijų rengimo metu taip pat buvo svarstoma, kokios galėtų būti vyraujančios visuomenės vertybės, žmonių santykiai, koks kultūros laukas vyrautų vienokio ar kitokio scenarijaus atveju. 

Projekte taip pat buvo gilinamasi į lietuvių mokslininkų darbus, tarptautinius tyrimus, apžvelgiančius mūsų visuomenės  tapatybę ir vyraujančias vertybes. Tyrimai rodo,  kad esame ganėtinai uždari, konservatyvūs, orientuoti į asmens ir visuomenės saugumą, linkę vengti neapibrėžtumo ir nežinomybės, mėgstame taisykles. Eurobarometro duomenimis, lietuviai tarp Europos valstybių rečiausiai sutinka, kad pažeidžiamiausi piliečiai turėtų gauti paramą iš savo šalių vyriausybių. Lietuvos mokslininkai įvairius mums būdingus pilietinių nuostatų aspektus, kaip pasitikėjimą bendrapiliečiais, solidarumą su socialinę atskirtį patiriančiais žmonėmis, paramą demokratinio režimo principams, toleranciją kitokios gyvensenos žmonėms, sieja su sovietmečiu varžytomis pilietinėmis ir politinėmis laisvėmis. 

Po specialių diskusijų šia tema Piliečių taryboje pripažinta, kad turime tapti tolerantiškesni, pagarbesni vienas kitam, ryškėja empatijos ir bendruomeniškumo lūkestis. Tai pirmas svarbus žingsnis į pokytį –  pirmiausia turime apie tai pagalvoti, susimąstyti, suprasti, kokia visuomenė norime būti. Turėtume siekti, kad kiekvienas čia jaustųsi priimtas ir saugus, žinotų, kad gali siekti žvaigždžių, būtų padrąsintas ir palaikomas ištikus bėdai. Norime matyti laisvą, kūrybingą, išsilavinusį, mąstantį, bendruomenišką žmogų,  kuris gebėtų prisitaikyti prie nuolat kintančios aplinkos ir pasitikinčiai žvelgti į ateitį. Čia matome didįjį Lietuvos potencialą.

Ar galite trumpai pristatyti jūsų komandos parengtus keturis galimus Lietuvos ateities scenarijus? 

Visų pirma, reiktų pasakyti, kad scenarijai – tai ne ateities prognozės ir dar ne valstybės pažangos vizija, o tik mėginimas įsivaizduoti galimas skirtingas ateitis, savotiška intelektinė provokacija. „Puikus naujasis pasaulis“ – pirmasis scenarijus – atskleidžia kompetentingos, ryžtingos, strategiškai pajėgios valdžios svarbą. Visgi tokioje hipotetinėje ateityje valdo griežta ranka, visuomenės laisvės yra suvaržytos, ypač pasitelkiant technologijas. Šioje situacijoje galėtume atsidurti, jei labai daug dėmesio tektų skirti saugumo klausimams. Charizmatiška, tačiau autoritaro lyderio į priekį vedama valdžia įgyvendintų technologizuotą, visuomenės laisves ribojantį projektą. 

„Kapanojimosi“ scenarijus sako, kad net ir esant išoriškai palankioms aplinkybėms, stagnuojančio švietimo situacija apriboja ir mūsų valstybę – Lietuvos pažanga ribota, iki galo nerealizuojame savo potencialo. Stringame biurokratiniuose procesuose, vyksta daug nevaisingų diskusijų, negebame susitarti dėl esminių prioritetų. Iškyla vidutinių pajamų spąstų grėsmė. Vis bandome kažką vytis, kažkam kažką tuščiai įrodyti. 

„Amžinojo įšalo“ scenarijus atskleidžia Lietuvos ateitį, jei išorės aplinkybės susiklostytų Lietuvai itin nepalankiai ir kas atsitiktų, jei vardan išlikimo de facto būtų suvaržytas Lietuvos valstybingumas, o vardan stabilumo – suvaržyta visuomenė. Būtume labai priklausomi nuo išorės veiksnių. Ne vienam tokia ateitis atrodo grėsmingai. 

Į patraukliausiai atrodantį – „Šiaurinės žvaigždės“ – scenarijų prie strategijos rengimo prisidėję žmonės sudėjo didžiausius savo lūkesčius ir viltis. Jų manymu, konsoliduota demokratija ir švietimo proveržis suteikia geriausias galimybes šalies klestėjimui. Svarstėme, ar tokioje ateityje visuomenė būtų grindžiama individualizmo principais, ar visgi tokia piliečių bendruomenė būtų grįsta empatija, atidžiu santykiu kitam ir supančiai aplinkai. Pagrindinė šio scenarijaus idėja – balanso paieška tarp įvairių valstybės, visuomenės ir jos narių interesų. Tai socialinių ir humanitarinių mokslų integracija su tiksliaisiais ir gamtos mokslais, aplinkos ir technologijų dermė, dėmesys ir senjorams, ir jaunų žmonių poreikiams. Visgi ir šiame scenarijuje yra užkoduota tam tikrų „pipirų“. Apskritai, sakyčiau, kad šis scenarijų pratimas mums padėjo priartėti prie supratimo, kokia turėtų būti valstybės ateities vizija. Šiuo metu dirbame su tuo, kaip sėkmingai ją „įžeminti“, kad 2050-aisiais ji virstų realybe. 

Jūsų rengiamame dokumente kaip vienas iš svarbiausių valstybės pažangos variklių išskirtas švietimas. Ar šios srities proveržis gali mums dovanoti „Šiaurinės žvaigždės“ sėkmę ateityje? 

Tai veiksnys, turintis didžiulį poveikį, kurio galimos baigtys yra dvi: stagnacija arba negrįžtamas proveržis. Rengdamiesi dirbtuvėms svarstėme įvairių veiksnių, kaip klimato kaita ar technologijų pokyčiai, tikimybę. Visgi dirbtuvių dalyviai atrinko švietimą kaip vieną iš dviejų (kartu su augančia įtampa tarp demokratijų ir autokratijų) kritinių veiksnių, neatsiejamų nuo likusių valstybės gyvenimo elementų – valdymo, ekonomikos, kultūros ir kt. Sėkmingos švietimo reformos kuria patrauklią gyventi valstybę. Jei nepavyksta įgyvendinti būtinų švietimo pokyčių, valstybė regresuoja. 

Švietimo vaidmuo kritiškai svarbus galvojant ir apie valstybės, ir apie asmens gyvenimą. Pasaulis tampa vis sunkiau nuspėjamas, tai formuoja neapibrėžtumą darbo rinkoje, žmogus turi būti pasiryžęs mokytis visą gyvenimą, tai turi tapti pilnaverčio gyvenimo kasdienybės dalimi. Tradicinis modelis „mokykla– universitetas–darbas“ nebėra ir nebus pakankamas. 

Mano supratimu, švietimo ašis iš esmės nusako, kokia visuomenė būsime ateityje. Sėkmės atveju turime galimybę padaryti kokybinį šuolį, pajusti proveržį ir priartėti prie labiausiai norimo „Šiaurinės žvaigždės“ scenarijaus. Jei mums visgi nepavyks susitarti dėl švietimo ir kitų raktinių iniciatyvų bei pakeisti trajektorijos, judėsime trečiojo – stagnuojančio – scenarijaus – link. Tikimės, kad aiškesnės, nors ir tolimos, perspektyvos matymas paskatins susimąstyti ir imtis reikalingų žingsnių jau dabar. 

Kiek pats žmogus atsakingas už mokymąsi, atvirumą tartis ir indėlį į visuomenę, kurioje gyvena ir kurios ateitį formuoja? 

Mūsų rengiamame dokumente tam skiriama daug dėmesio – kalbame ne apie mokymą ar ugdymą, bet apie mokymąsi ir ugdymąsi, taigi itin svarbi asmeninė žmogaus motyvacija ir atsakomybė. Valstybė turi skatinti šią motyvaciją ir sukurti sąlygas, kad kiekvienas žmogus turėtų galimybę rinktis prieinamą ir kokybišką švietimą. 

Scenarijų kūrimas primena, kad nesame aplinkybių aukos – labai daug priklauso nuo mūsų pačių, tiek galvojant apie valstybės, tiek apie asmens gyvenimą. Kiekvienam būtų itin naudinga įsivaizduoti save nubundantį 2050-ųjų sausio rytą. Kaip tai atrodo, kas aš esu ir kodėl esu čia? Ar matomas paveikslas džiugina? Pamėginkime įsivaizduoti, ar tęsdami šiandienos veiklas atkeliausime į norimą ateitį? Kokius sprendimus turime priimti jau dabar, jei norime pakeisti kryptį? Norimos ateities įsivaizdavimas veikia šiandieną. Tai aktualu ne tik valstybės, miesto, organizacijos, bet ir asmens gyvenimui. 

Jei imsime ne tik įsivaizduoti, bet ir planuoti bei siekti pokyčių jau dabar, ar vis dėlto būsime pajėgūs atkeliauti į geriausią galimą Lietuvos scenarijų 2050-aisiais? 

Neretai svarstoma, kad, Lietuvai įstojus į ES ir NATO, neliko mus vienijančio bendro tikslo. Tačiau turėti orientyrą, viziją, kurios link judame kaip valstybė ir kaip visuomenė, be galo svarbu. Nors siekiant naujo orientyro kelyje pasitaiko daugybė netikėtumų ir kliūčių, bendras tikslas suvienija ir padeda operatyviau kovoti su iššūkiais. 

Jei norima bent akies krašteliu pažvelgti, kur būsime po trijų dešimtmečių, galime pamėginti prisiminti, kur buvome prieš dukart tiek, taigi, prieš šešiasdešimt metų. Gyvename itin sparčių pokyčių laikais. Jei abejojame, ar esame pajėgūs atkeliauti į „Šiaurinės žvaigždės“ scenarijų, turėtume prisiminti, kur buvome 1960 metais ir kur esame dabar. Tai milžiniškas proveržis. Neabejoju, kad galime pakeisti trajektoriją ir siekti naujo tikslo, – viskas prasideda mūsų galvose, o įgyvendinama, kai išmokstame susitarti. 

Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2050“ rengiama taikant inovatyvų ateities įžvalgų metodą. Jos įgyvendinimo trukmė – daugiau kaip dvidešimt metų (nuo 2024 iki 2050 m.). Pateikti projektą Seimui planuojama 2023 m. pavasarį. Valstybės pažangos strategiją „Lietuva 2050“ rengia Vyriausybės kanceliarija, bendradarbiaudama su Vyriausybės strateginės analizės centru (STRATA), Seimo Ateities komitetu ir Vilniaus universitetu. Įgyvendinama vykdant projektą „Įrodymais grįsto valdymo kompetencijų centro įkūrimas, Nr.10.1.1-ESFA-V-912-01-0025“, kuris finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis. Daugiau informacijos www.Lietuva2050.lt.