Politikos analitikas J. Mickus: pagrindinis mūsų ekonomikos augimo stimulas yra Lietuvos žmonės

Jis kartu su kolegomis ir ekspertais pastaruosius pusantrų metų rengė naują Lietuvos ateities viziją „Lietuva 2050“ ir gilinosi į Lietuvos ateities tendencijas – ruošė ekonominio augimo ir gyvenimo kokybės iššūkių galimybių studiją bei prisidėjo kuriant galimus Lietuvos ateities scenarijus.

Justinai, rengiant Lietuvos ateities viziją „Lietuva 2050“ gilinotės į ekonomikos raidos temą. Jūsų matymu, su kokiais didžiausiais iššūkiais Lietuva susidurs ateinančiais dešimtmečiais?

Kalbant apie ilgalaikę šalies ekonomikos raidą, galvojame apie du esminius klausimus. Viena vertus, kaip Lietuva gali adaptuoti savo vertės kūrimo ir augimo modelį tam, kad įsitvirtintume globalios vertės grandinėse, neliktume žemesnėse jų grandyse? Tai atliepia gerai pažįstamas diskusijas apie vidutinių pajamų spąstų pavojų ir ekonominio proveržio poreikį.

Kita vertus, mums itin svarbu, kad šis ekonominis proveržis būtų tvarus – tvarus ekologiškai, socialiai, politiškai ir finansiškai. Šiuo atžvilgiu daugiausia dėmesio skiriame trims platiems iššūkiams: Lietuvos visuomenės senėjimui, socialinės nelygybės ir atskirties problemoms bei žaliajai transformacijai.

Visgi, vis svarbiau yra pereiti iš diskusijų į darbus: pagrindinis mūsų ekonomikos augimo stimulas yra Lietuvos žmonės, jų veržlumas ir kūrybingumas, ypač plėtojant pasauliui reikalingas inovacijas. Tam reikia reikšmingai sustiprinti ir integruotai vystyti šalies švietimo, ugdymo ir MTEPI (mokslinių tyrimų, eksperimentinės plėtros ir inovacijų) ekosistemas, atitinkamai adaptuoti verslo skatinimo programas.

Greta ekonominių paskatų priemonių bus svarbus ir valstybės tarptautinis vaidmuo – plėtojant ekonominę diplomatiją, mezgant ryšius su naujomis perspektyviomis rinkomis.

Paminėjote visuomenės senėjimą. Demografinės tendencijos šiuo metu plačiai aptarinėjamos, baiminamasi neigiamo jų poveikio.

Gyvenimo trukmės augimas savaime yra teigiama tendencija, atspindinti visuomenės pažangą bei socialinį progresą, tačiau visuomenės amžiaus struktūros pokytis kartu kuria naujų iššūkių ekonominei šalies raidai. Didžiausia grėsmė yra mažėjanti darbingo amžiaus visuomenės dalis, palyginti su visa populiacija. Pavyzdžiui, 2021 metų Europos Komisijos parengta senėjimo ataskaita prognozuoja Lietuvai trečdaliu sumažėsiančią darbo jėgos pasiūlą iki 2050 m. (prastesnės tendencijos Europos Sąjungoje (ES) numatomos tik Latvijai).

Tai turės įtakos bendrojo vidaus produkto (BVP) dinamikai, mažins socialinės paramos sistemos finansinį pagrindą ir didins paramos gavėjų skaičių, o pagrindiniu socialinės politikos iššūkiu taps vyresnio amžiaus gyventojų užimtumas bei sveikata.

Ką galėtume padaryti, kad sumažintume numatomą ekonominį šoką?

Prevenciškai turime plačiai mąstyti apie ateitį jau šiandien: svarbu kalbėti ne tik apie esamus, bet ir būsimus vyresnio amžiaus žmones. Kaip galime skatinti vyresnių žmonių dalyvavimą darbo rinkoje bei pagerinti jų gyvenimo kokybę? Visų pirma, turime daugiau rūpintis jų sveikata: esant dabartinei sveiko gyvenimo metų statistikai, tikėtis ilgalaikio vyresnio žmonių dalyvavimo rinkoje būtų sudėtinga. Antra, turime mąstyti apie kompleksinę pensijų reformą, siekiant glaudesnio įmokų ir pensijų santykio. Kartu turime kurti sąlygas vyresnio amžiaus žmonėms persikvalifikuoti atsižvelgiant į jų amžių, sveikatą, žinias, padedant jiems išlikti konkurencingiems darbo rinkoje. Galiausiai reikia mąstyti ir apie technologijų bei inovacijų, kurios palengvintų vyresnių žmonių darbą ir gyvenimą, plėtrą.

Kokie klausimai buvo svarbiausi galvojant apie socialinės nelygybės ir atskirties problemas?

Kaip visi puikiai žinome, ši tema yra ilgalaikis Lietuvos skaudulys, apie kurį mums dažnai primena ir tarptautinės institucijos. Jei apie socialinę nelygybę ir atskirtį galvojame iš ateities perspektyvos, galima išskirti kelis kokybiškai naujus iššūkius. Vienas jų susijęs su nevaldoma automatizacija: žinome, kad šis procesas ypač didelę grėsmę kelia rutininėms užduotims ir vidutinės kvalifikacijos darbuotojų kategorijai. EBPO skaičiavimais, net 63 % Lietuvoje esančių darbo vietų ateityje gali būti visiškai automatizuotos arba joms gresia dideli pokyčiai. Ši rizika yra ženkliai didesnė nei EBPO šalių vidurkis (45,6 %).

Ar ši prognozė reikštų iškreiptą darbo rinką ir dar didesnę atskirtį?

Nesuvaldžius šio proceso, jo pasekmė būtų darbo rinkos poliarizacija, kai darbo vietų struktūroje dominuoja nerutininės aukštos kvalifikacijos ir gerai apmokamos arba žemos kvalifikacijos ir prastai apmokamos darbo vietos. Taigi, tai tikrai galėtų nulemti didesnę atskirtį. Kartu, dar labiau išryškėtų ir platesnė visuomenės poliarizacija, o tai keltų iššūkį ir mūsų demokratijos stabilumui.

30 metų laikotarpiu reikėtų užtikrinti lygias galimybes gyventojams įgyti kokybišką išsilavinimą, padėti žmonėms nuolat atnaujinti reikiamus įgūdžius, kai kinta darbo rinka. Taip pat būtina galvoti, kaip galime skirti dėmesį įmonėms, kuriančioms geras, sunkiai panaikinamas darbo vietas, kurios yra gerai apmokamos, kur technologijos įgalina, o ne pakeičia darbuotojus.

Svarbu nepamiršti, kad auganti pajamų nelygybė, keičiantis kartoms, tampa ir paveldimo turto nelygybe, – atitinkamai, žvelgiant iš 2050 m. prizmės, reikia rimtai apsvarstyti paveldimo turto apmokestinimo idėją.

Ar mūsų visuomenė imasi pakankamų veiksmų, kalbant apie klimato kaitą?

2021 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė nutarimą dėl nacionalinės klimato kaitos darbotvarkės. Darbotvarkės tikslas – klimatui neutrali Lietuva 2050 m. Tai yra sveikintina ambicija, atitinkanti ir mūsų įsipareigojimus tarptautiniu lygiu. Visgi, šiam ambicingam tikslui įgyvendinti visų pirma reikalingi reikšmingi visuomenės mąstymo pokyčiai. Europos Komisijos 2021 m. atlikto „Eurobarometro“ tyrimo duomenimis, Lietuvos visuomenė su klimato kaita susijusiems klausimams teikia mažiau svarbos nei ES vidurkis.

Nepaisant sunkumų, susijusių su visuomenės požiūriu, rasti platų ir ryžtingą sutarimą dėl praktinio politikos įgyvendinimo yra labai svarbu siekiant veiksmingai kovoti su klimato kaita. Tam reikės peržiūrėti egzistuojančių ekonominių paskatų žaliajai transformacijai sistemą: verta galvoti apie universalų anglies dvideginio mokestį (idealiai – ES lygiu, tačiau jei nėra galimybės, ir nacionaliniu), atsisakyti mažą vertę kuriančių subsidijų, plėsti viešojo (žaliojo) transporto infrastruktūrą ir t. t.

Vienas iš skausmingų žaliosios transformacijos aspektų yra tai, kad klimato politika dažniausiai yra regresyvi, t. y. didesnes pajamas gaunantiems asmenims šis mokestis yra palyginti mažesnis. Todėl privalome į klimato kaitos mažinimą žiūrėti kompleksiškai: svarbu užtikrinti, kad iš taršos mokesčių surenkamos pajamos būtų skiriamos vienu ar kitu būdu socialinei atskirčiai mažinti, kompensuojant žaliojo perėjimo kaštus pažeidžiamiausioms grupėms.

Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2050“ rengiama taikant inovatyvų ateities įžvalgų metodą. Jos įgyvendinimo trukmė – daugiau kaip dvidešimt metų (nuo 2024 iki 2050 m.). Pateikti projektą Seimui planuojama 2023 m. pavasarį. Valstybės pažangos strategiją „Lietuva 2050“ rengia Vyriausybės kanceliarija, bendradarbiaudama su Vyriausybės strateginės analizės centru (STRATA), Seimo Ateities komitetu ir Vilniaus universitetu. Įgyvendinama vykdant projektą „Įrodymais grįsto valdymo kompetencijų centro įkūrimas, Nr. 10.1.1-ESFA-V-912-01-0025“, kuris finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis. Daugiau informacijos www.Lietuva2050.lt