Ša, oponentai!

„Jei tokiais tempais ponas Žemaitaitis diskredituoja, tiesą sakant, ne tik pats save, bet ir visą valstybę jau net ir užsienio partnerių akyse, ir pačios Ukrainos akyse, aš nematau jokios perspektyvos šitokios sudėties koalicijai dirbti ateityje. Ir manau, kad čia kalbame apie gana trumpą laiką, kai pakeitimai bus tiesiog neišvengiami, nes visi suvoks, kad tai yra neišvengiama“, – kalbėjo prezidentas.

Pasak jo, blogiausia, kad Žemaitaitis tampa savotišku Vaitkumi. 

„Iki rinkimų jis dar sugebėjo kažkaip maskuotis, o dabar jis vis labiau nusimeta savo kaukę. Ir tie, kurie rinko Žemaitaitį, gavo Vaitkų. Valstybės požiūriu turėti vis labiau akivaizdžiai pasireiškiantį prorusišką politiką šiais laikais yra per didelė prabanga“ , – VŽ podkaste dėstė G. Nausėda.

Nėra prasmės ir gaišinti laiką primenant visas „Nemuno aušros“ (NA) partijos vadeliotojo „giesmes“, kurios it lakštingalos trelės skamba G. Paluckui. Gal dar ir Žemaitaičio rinkėjams, kuriuos jis toliau maitina įvairiais blėniais, pavyzdžiui, gąsdindamas valdžios ketinimais „nacionalizuoti gyventojų indėlius“.

Anot NA pirmojo pono, tuos „nacionalizuotus“ indėlius valdžia išleis šalies gynybai.

Nes pačiam Žemaitaičiui ta gynyba nė motais – jis nepritarė Valstybės gynimo tarybos sprendimams reikšmingai didinti gynybos finansavimą, užtat siūlo atšaukti sankcijas Baltarusijos trąšų tranzitui.  

Kas toliau? Gal ir Rusijai nusilenks?

Neabejojame, šios „lakštingalos“ repertuaras labai platus, kaip ir jo interesai.  

„Už šito pono konkrečiai nėra nieko daugiau, tik melas ir chamizmas“, – apie NA vedlį Žinių radijui sakė ekspremjerė Ingrida Šimonytė.  Jo retoriką ir veiksmus ji įvardijo kaip „sąmoningą taktiką“.

Atrodo, kad Žemaitaičio chamiška retorika tampa lietuviškos politinės mados naujausiu klyksmu.

Nes G. Paluckui tinka.    

„Turiu pasiūlymą visiems – mažiau kalbėti, daugiau dirbti“, – pareiškė jis penktadienį, sausio 31 d.

„Geniali“ mintis, gal net pats karalius Saliamonas pavydėtų. Praėjus daugiau kaip trims tuštiems mėnesiams prasikalė mintis apie darbą!

Ką ši koalicija išvis vadina darbu? Viską nuspėti buvo galima jau praėjusį rudenį, iškart po rinkimų, kai socdemai dėl aritmetinės daugumos obuoliauti pasikvietė odiozinę personą, skubiai surankiojusią savotišką „partinį būrelį“.

Nes juk taip norėjosi valdžios, tad tiko ir aušrą virš Nemuno iškėlusio veikėjo „rinktinė“.  Nes, socdemų terminologiją taikant, išrinko „mieli Lietuvos žmonės“.

Norėta patogios koalicijos, tačiau dabar ir socialdemokratai, ir G. Paluckas turi tai, ką turi. Ir Sauliaus Skvernelio demokratai.

Tad, kad ir kaip norėta turėti absoliučią valdžią a la D. Trumpas (visų spalvų politikų amžina svajonė, galvojant, kad taip turės ramesnį gyvenimą ir galimybę daryti, ką ir kiek nori), tai buvo naivu ir beprasmiška –  apie tai kalbėjo politologai, rašė žiniasklaida.  

Nuo pirmos triaukštės koalicijos cementavimo dienos buvo akivaizdus jos netvarumas, nors, teisybę sakant, vienu požiūriu ji suveikė – užtikrino sklandų teisto ir sukeisto žmogaus įteisinimą premjero poste.  

Visa kita yra tik laiko klausimas ir neverta tempti gumos – reikia ryžtingai vadybiškai sutvarkyti valstybės valdymo problemą, kuri leis koncentruotis į svarbiausius Lietuvai klausimus, tarp jų – į ekonomikos auginimą, šalies konkurencingumo didinimą.  

„Išlaisvintą“ energiją valdantieji galėtų skirti konsolidacijai, kad galima būtų kuo greičiau rasti sprendimus dėl lėšų, būtinų šalies saugumui didinti. Kol kas girdime vien tik kalbas, pasiūlymų kritiką ir t. t. Atrodo, kad prie konkretesnių idėjų dar nepriartėta. Tiesa, „nemunoaušriečiai“ jau turi problemos „sprendimą“ – svajoja apie auditą Krašto apsaugos ministerijoje. Ir tada jau pasipils milijardai eurų...

Kalbant apie „Nemuno aušros“ ateitį, regis, paskui Agnę Širinskienę pajudės ir daugiau narių: nes partija sulipdyta iš kitur nepritapusių, tačiau į politikus besiveržiančių narių, todėl jiems nėra didelio skirtumo, prie ko glaustis – svarbu „prie valdžios“. 

O už NA likučius mūru stojantis ir už dabartinį koalicinį lipdinį galvą dedantis G. Paluckas penktadienį nerimo toliau: įdienojus žiebė ir šalies prezidentui.

„Reikėtų pristabdyti arklius su įvairaus pobūdžio pareiškimais – tiek koalicijos partneriams, tiek kitiems politinio lauko žaidėjams“, – premjerą cituoja „15min“.

Praktika rodo, kad toks nemandagumas, pademonstruotas prezidento atžvilgiu, nepamirštamas. 

Ir atrodo, kad G. Paluckas dar ir lipa ant pirmtakės I. Šimonytės grėblio, kuri aiškino, kad neketina atstatydinti „kam nors nepatinkančių ministrų“. Vis tiek galiausiai teko. Bet tai kainavo daug tuščio eterio ir viešų kalbėjimų laiko. Įprastu politikoje veiksmu „nuleidus garą“, iššvaistytą energiją galima buvo skirti svarbesniems ir konstruktyvesniems valstybės reikalams. Gal net mokesčių reforma būtų pavykusi.

Socdeminis premjeras, elgdamasis kaip kažkada konservatoriai, stipriai gadina jam svarbius santykius, o visuomenę velia į lietuviškos „Santa Barbaros“ serialą, kurio finalas daugiau negu nuspėjamas. 

REDAKCINIS STRAIPSNIS (vedamasis) – redakcijos nuostatas atspindintis, jos vardu parašytas, neretai nenurodant konkretaus autoriaus, rašinys. Dažniausiai atsiliepia į kokius nors įvykius, visuomenės politinio gyvenimo problemas, tendencijas. Būdinga nedidelė, neretai vienoda visiems leidinio redakciniams straipsniams apimtis, glaustas minčių dėstymas, tezių pobūdžio argumentacija, naudojami publicistinės retorikos elementai. Įprasta pateikti išvadas, apibendrinimus, atspindinčius redakcijos nuostatas. (Žurnalistikos enciklopedija)