Metų pradžia – nuo pirmtakų gerų darbų audito

Visos jos savo noru makaluojasi apie rinkodarinį „centriuką“, nesivaržydamos pagal poreikį merkantiliai nukrypti patogiu spinduliu į visas keturias puses. Būtent „keturias“, nes sąmoningai ar nesąmoningai politikai vis „užmiršta“ įsivertinti ir jų rankomis, bet mūsų pinigais braižomą valstybės vystymosi trajektoriją, kuri, žinia, gali būti tiek „pirmyn“, tiek ir „atgal“.

Atmetus objektyvias, nuo mūsų pačių nepriklausančias priežastis, tenka apmaudžiai pastebėti, kad kažkodėl dažniau esame linkę judėti istorijos šiukšlyne besiilsinčio bolševikų ideologo nubrėžtu tempu „žingsnis pirmyn, du atgal“. Vienas tokio neracionalaus elgesio paaiškinimų galėtų būti tai, kad per 30 nepriklausomybės metų taip ir neišmokome sąžiningai ir objektyviai vertinti vieni kitų nuveiktų darbų, o juk jie galėtų būti natūraliu atspirties tašku siekti naujų tikslų mūsų visų labui. Tačiau tam pirmiausia reikia turėti protingų žmonių, ambicingų siekių ir mylėti Lietuvą labiau už save. Taip pat aukštesnės politinės kultūros, asmeninio padorumo ir gebėjimo atsispirti populistinei pagundai suvedžioti rinkėją energingai mojuojant tautos gelbėtojo trispalve ir garsiai skelbiant apie būsimą asmeninę auką, tvarkant valdančiųjų paliekamą jovalą.

Tokių gelbėjimo šišo apimtų politikų bendras bruožas – negebėjimas sustoti net tada, kai lyg pro Triumfo arką įžengia į valdžioje buvusio oponento erdvų kabinetą ir klesteli į dar šiltą jo kėdę. Ar ne taip gavosi ir su naujuoju Seimo pirmininku, kuris prieš laukiamiausias metų šventes kažkaip nuklydo į vieną mūsų tautą amžinai gelbėjančią televiziją ir, užuot paskleidęs kokią gerąją žinią apie būsimus gerus savo darbus, nemirksėdamas aiškino, kaip per pastaruosius ketverius metus nugyventa Lietuva ir kokį siaubingą ekonominį palikimą rado. Po tokių tamsių vertinimų tąkart iš visų pusių skambėję palinkėjimai šilumos, taikos ir ramybės, atrodė nenatūraliai pritemti – juk Tėvynė pavojuje, apie kurį mes, naivūs piliečiai, nieko lig šiol nenutuokėme...

Seimo pirmininkas pagal hierarchiją yra antras žmogus valstybėje ir logika sako, kad turėtų būti vienas geriausiai informuotų pareigūnų. Tad gal mes ko nors nesupratome, klausydami savų ir užjūrio ekonomistų, skaitydami žiniasklaidą ar žvelgdami į oficialią statistiką, kuri rėkte rėkė, kad dar niekada taip gerai negyvenom? 

Dar ir dar kartą žvelgiame į  makro ir mikro ekonominius rodiklius, tačiau minėto apokaliptinio paveikslo ten nesimato net ir žvelgiant pro tamsiausius akinius. Visus ketverius metus Lietuvos bendrasis vidaus produktas augo, o šalies centrinis bankas prognozuoja, kad 2024 m. bendro gėrio užgyvenome net 2,4% daugiau, kai tuo metu visa Europos Sąjunga apimta ekonominio sąstingio.

Gediminas Šimkus, Lietuvos banko valdybos pirmininkas, viešai patvirtino, kad pasibaigę metai mūsų ekonomikai buvo geri, o ateinantys metai bus dar geresni. 

„Turime ekonomikos pamatą, ant kurio galima sėkmingai statyti ateitį“, – pristatydamas naujausias makroekonomines prognozes pernai gruodį sakė jis, prognozuodamas, kad 2025 m. šalies BVP augs dar sparčiau – 3,1%.

Negi taip įžūliai meluoja?

Kaip čia taip yra, kad tą patį, tik kitais žodžiais, teigia ir „Luminor“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas, kurio „dvaro ekonomistu“ pavadinti liežuvis neapsiverstų net paminėtos televizijos Rūtai. Anot jo, Lietuva įsitvirtino Baltijos šalių ekonomikos lyderės pozicijoje. Ir tai nėra atsitiktinė sėkmė, nes pastarąjį penkmetį tiek mažmeninės prekybos, tiek pramonės produkcijos, tiek aukštos pridėtinės vertės paslaugų eksporto rodikliai Lietuvoje yra žymiai geresni nei kaimynų.

Gal jau penkmetį šalyje vidutinis darbo užmokestis auga po 10–13% kasmet, o Lietuvos gyventojų pragyvenimo lygis pasiekė kone 90% eurozonos gyventojų pragyvenimo lygio. Tai patvirtina ir sparčiai augantis vartojimas ir neregėtos 23 mlrd. Eur siekiančios piliečių santaupos bankuose. Lietuvos vartotojų pasitikėjimo rodiklis yra aukščiausias ES. Lietuva taip pat pirmauja investicijomis į atsinaujinančią energetiką, o jos gyventojų skaičius auga sparčiausiai – tiek dėl gausėjančių grįžtančių šalies piliečių, tiek dėl padidėjusios imigracijos iš trečiųjų šalių.

Baltijos šalių kontekste išsiskiriame ekonomikos atsparumu. Priešingai nei kaimynėms, mūsų ekonomikai pavyko sėkmingai įveikti išbandymus ir išlaikyti sveikas ūkio konkurencingumo ir plėtros pozicijas. Naujausiame britų leidinio „The Economist“ reitinge, vertinančiame, kaip 2024-aisiais sekėsi pasaulio turtingiausioms – EBPO priklausančioms – valstybėms, Lietuva, aplenkusi beveik 30 šalių, užėmė 8-ą vietą, po savęs palikdama Šveicariją, Pietų Korėją, Nyderlandus, Jungtines Valstijas, Vokietiją, Japoniją, Norvegiją ir kitas didžiąsias ekonomikas. Beje, Estijai reitinge teko pati žemiausia vieta, o Latvijai – priešpaskutinė.

To nepastebėti negalėjo net estų ekonomistai, kurių niekaip neįtarsime pataikavimu mums ir  kuriems Lietuva iš tiesų „atrodo tarsi iš kitos planetos“.

Tai kaip čia yra? Rodos ne taip seniai S. Skvernelis ir pats buvo premjeru, tad skaičiukuose turėtų gaudytis. Ir patirties, regis, yra sukaupęs daugiau už dažną koalicijos partnerį, tad kas nutiko, kad šį kartą jį taip smarkiai „užmetė“. Ar tik nebus tas atvejis, kai dosniais pažadais vieningu antikonservatorišku frontu triukšmingai valdžią ėmę ir ja paėmę politikai susiduria su realybe, kuri dažniausiai atrodo kitaip, nei rinkimų kampanijos metu kuriamoje utopijoje (minties autorius  G. Paluckas). Štai čia gal ir yra mūsų valstybės problema, apie kurią įžvalgiai 2015 m. rašė iškilus filosofas Leonidas Donskis:

„Mąstoma ne apie šalį, o apie partiją. Ir jokio politikos tęstinumo čia nėra <...>. Vienas ministras nuvalo pakilimo taką savo politiniam skrydžiui, šalindamas visas žmogiškas ir institucines kliūtis, o kitas po jo padaro lygiai tą patį – tik dabar jau šalindamas naująsias kliūtis, kurios buvo jo pirmtako atraminiai žmonės ir idėjos. Kitaip tariant, ir jis nusivalo savo pakilimo taką. Žingsnis pirmyn, du atgal – stumtraukis, ir tiek. Jei tai vadinasi politika, apsaugok Viešpatie šalį ir universitetus nuo tokios politikos.

„<...> pas mus nežabotų ambicijų, bet gerokai mažiau išminties turintys asmenys, deja, daug ką keičia savo institucijose – ir anaiptol ne į gerąją pusę. <...> Reformatoriai nuolat reformuoja, taip maskuodami faktą, kad normalios ir tvarios kasdienybės jie kurti ir palaikyti nepajėgia – visko keitimas tiek retoriškai, tiek praktiškai slepia paprasčiausią intelektualinį, politinį ir moralinį vakuumą.“ 

Kad ir ką savanaudiškai kalbėtų politikai, Lietuva turėjo gerą ekonominį ciklą, kurio stipriai nesudarkė nei COVID-19 pandemija, nei nelegalių emigrantų krizė, nei karas Ukrainoje. Tačiau tai nereiškia, kad esame įgyvendinę visus savo lūkesčius ir galime sau leisti įsipatoginti kaip daugelis Europos senbuvių ir klausytis neatsakingų politinių tuščiažodžiavimų. Kaip taikliai pažymėjo Šiaulių banko vyriausioji ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė, populiarūs politikų sprendimai leidžia sukurti trumpalaikę gerovės iliuziją. Tačiau jei jie nebus pagrįsti tvaria šalies ekonomikos plėtra, neatitiks fiskalinės drausmės nuostatų ir kenks konkurencingumui, ši iliuzija greitai subliukš.

Pernai Europos ekonominio atsilikimo priežastis nagrinėjęs buvęs Europos Centrinio Banko vadovas Mario Draghi perspėjo „darykite tai, arba laukia lėta agonija", pabrėždamas, kaip svarbu nuolat stiprinti šalių ekonominį konkurencingumą.

Uždarant praėjusius metus ir pradedant naujuosius, norėtųsi palinkėti į valdžią atėjusiems ir ateisiantiems politikams pagaliau nutraukti žalingą Lietuvai tradiciją ieškoti pirmtakų darbuose pretekstų „valyti pakilimo taką savo politiniam skrydžiui“. Stiprūs ir protingi politikai geba tęsti gerus darbus, nes žino, kad pokyčius valstybės labui galima greičiau įgyvendinti išnaudojant esamus pasiekimus. Įvardinkime juos ir tęskime, paversdami tai nauja tradicija – juk dienos pabaigoje rinkėjai vis tiek galiausiai įvertina ne tuos, kurie ką nors sugriauna, o tuos, kurie kažką sukuria.  Šiame nesibaigiančiame procese erdvės pasireikšti užteks visoms politinėms jėgoms.

Rolandas Barysas, „Verslo žinių“ vyriausias redaktorius

REDAKCINIS STRAIPSNIS (vedamasis) – redakcijos nuostatas atspindintis, jos vardu parašytas, neretai nenurodant konkretaus autoriaus, rašinys. Dažniausiai atsiliepia į kokius nors įvykius, visuomenės politinio gyvenimo problemas, tendencijas. Būdinga nedidelė, neretai vienoda visiems leidinio redakciniams straipsniams apimtis, glaustas minčių dėstymas, tezių pobūdžio argumentacija, naudojami publicistinės retorikos elementai. Įprasta pateikti išvadas, apibendrinimus, atspindinčius redakcijos nuostatas. (Žurnalistikos enciklopedija)