E. Parulskis. Anoniminiai atsiprašinėtojai

Mums visiems reikia išmokti sukelti nepatogumų ir už tai neatsiprašinėti

Kai Lietuvos verslas jau išbrido iš radikalaus skurdo, bet dar neturėjo plika akimi matomų pinigų (maždaug 2000-aisiais), jo žvilgsnis nukrypo į vėlyvojo sovietmečio administracinius pastatus. Pastatyti patogiose vietose, su koridoriniu ir kabinetiniu suplanavimu, jie puikiai tiko nedidelėms kontoroms, todėl apnešioti, bet vis dar gerai funkcionuojantys pastatai buvo paklausūs biurų nuomos rinkoje.

Auganti paklausa reikalavo plėtros, bet ją stabdė riboti finansiniai ištekliai! Koks vienintelis galimas sprendimas? Pristatymai! Nors, tiksliai formuluojant, reikėtų sakyti „dastatymai“, kai savininkai prie bazinio pastato prijungdavo tiek naujų priestatų, kiek leisdavo ribotos lėšos.

Seno pastato ir naujų priestatų jungtys lankytojams pasiūlydavo ekscentriškų judėjimo organizavimo patirčių. Į vieną tokių dabar ir žiūrėjau. Ant lifto sienos, šalia aukštų mygtukų, solidžiai įlaminuotas tekstas skelbė, kad paspaudęs mygtuką „6“ nukeliausiu tik į 601 kabinetą. Toliau buvo paaiškinimas: „Į kitus 6 aukšto kabinetus (5609–5620) pateksite per penktą aukštą.“ Man reikėjo į 602-ą kabinetą. Apstulbęs žiūrėjau į užrašą, neuronai mano galvoje desperatiškai ieškojo sprendimo ir jo nerado.