„Manolo Blahnik“. Antroji karta

Tai buvo 2009-ieji. Jos dėdės ir mamos vystytą prekių ženklą išpopuliarino amerikiečių serialas „Seksas ir miestas“, kurio pagrindinė herojė Kerė Bradšou aistringai mėgo „Manolo Blahnik“ batelius ir turėjo įspūdingą jų kolekciją.  

„Visada jaučiau tarsi pasąmoninę trauką šiam verslui, tačiau būtent tą akimirką aiškiai supratau, koks tolesnis mano kelias“, – „Financial Times“ pasakoja K. Blahnik ir paaiškina, kad vienaip ar kitaip į šeimos verslą buvo įsitraukusi visą gyvenimą.  

Vaikystėje daugybę vakarų po mokyklos ji praleido kruopščiai valydama zomšinius batus savo šeimos prekių ženklo parduotuvėje Londone. Po daugelio metų, kai jos dėdė gerbiamas dizaineris Manolo Blahnikas nebegalėjo vienas sukurti batų kolekcijų, ji suskubo jam į pagalbą.  

Tačiau architektūrą iš pradžių pasirinkusi verslininkė visada norėjo daugiau: „Paprašiau šeimos suteikti man šansą, nes norėjau pamatyti savo galimybes.“ 

K. Blahnik po dešimties metų darbo paliko savo architektūros studiją, kurią buvo įkūrusi su buvusiu vyru, ir prisijungė prie šeimos verslo. Ji svarstė: „Jei galiu pastatyti pastatą, tikriausiai galiu sukurti ir batelius.“ 

Nuo tada ji vis būdavo paaukštinama, o 2013-aisiais tapo bendrovės generaline direktore. 

Tuo metu įmonėje dirbo tik šešių žmonių komanda, vadovaujama paties Manolo ir jo sesers Evangelineʼos, nors žymiausių „Manolo Blahnik“ batelių „Hangisi“ pora jau kainavo 945 svarus sterlingų ir jų geidė visas pasaulis. 

Šiandien 54 metus skaičiuojančiam prekių ženklui dirba daugiau kaip 250 žmonių. Pernai kompanija už 30,5 mln. svarų sterlingų nusipirko naują biurą ir prekybos erdvę geriausiame Londono Meifero rajone. 

Pirmieji K. Blahnik metai bendrovėje buvo „pagreitintos verslo administravimo magistrantūros studijos“. Nors jau turėjo patirties versle, vadovaudama savo architektūros biurui, kur reikėjo dirbti su teisinėmis sutartimis ir suvaldyti visų suinteresuotųjų šalių lūkesčius, šeimos versle jai vis tiek teko daug ko išmokti. Pirmiausia šios verslo srities terminų – ji kruopščiai mokėsi apie pardavimų apimtį, prekybos kanalus ir atsargų apskaitą. 

„Manau, kad instinktyviai supratau šio verslo subtilybes, tačiau iš savo ankstesnės darbinės patirties jau turėjau tam tikrą susiformavusį požiūrį ir profesinę savimonę. Taigi galėjau į šį verslą pažvelgti iš naujos perspektyvos“, – pasakoja K. Blahnik. 

Finansinė drausmė pasiteisino  

Ir tęsia: „Jei per anksti pradedi dirbti šeimos versle, nebūtinai turi galimybę susiformuoti daryti savo požiūrį. Kiekvienas žmogus yra skirtingas, bet žinau, kad jei prie šeimos verslo būčiau prisijungusi gerokai anksčiau, viską būčiau dariusi taip, kaip ir jie, o ne atėjusi ir sakiusi: „Aš tikrai gerbiu, kaip jūs tai darote, bet manau, kad gali būti ir kitaip.“ 

Verslininkės nuomone, šie pokalbiai leido bendrovei vystytis nesugriaunant jos pamatų. Tačiau ji jau paliko ir savo antspaudą, įvesdama įmonę į skaitmeninį amžių ir sustiprindama jos pradėtą elektroninę prekybą, o pastaruoju metu stengėsi daugiau batų ir aksesuarų parduoti tiesiogiai vartotojams.  

Pirmą kartą apie nuostolius „Manolo Blahnik“ pranešė 2020 m. Per koronaviruso pandemiją stipriai sumažėjo puošnios avalynės paklausa, tačiau jau po metų kompanija išbrido iš sąstingio, o pardavimai smarkiai šovė į viršų. 

2022 m., vadovaujant K. Blahnik, kompanija pranešė apie geriausius savo visų laikų finansinius rezultatus: pajamos augo 69 proc., iki 118,2 mln. eurų, o ikimokestinis pelnas nuo 6,6 mln. eurų padidėjo daugiau nei tris kartus – iki 22 mln. eurų. Tais pačiais metais ji laimėjo dešimtmetį trukusią kovą dėl intelektinės nuosavybės vagysčių Kinijoje, o kovą Honkonge pasirašė sutartį su prabangių prekių ženklų platintoju „Bluebell Group“ ir taip atvėrė kelią bendrovės plėtrai Azijoje, kuri dabar yra pagrindinė jos verslo kryptis. 

Kembridžo universitete architektūros studijas baigusi K. Blahnik visada pasižymėjo nepajudinama finansine drausme, kurią, kaip pati sako, paveldėjo iš savo motinos, pradėjusios dirbti 1980 m. ir iki 2013 m. ėjusios bendrovės generalinės direktorės pareigas. Mažmeninės prekybos įmonė niekada neturėjo skolų ar išorinių investuotojų. 

„Yra tik du variantai – arba galite sau tai leisti finansiškai, arba negalite, – sako K. Blahnik.  – Manau, kad finansinis saugumas yra didžiausia prabanga, suteikiantis galimybę pasakyti: „Na, tai įgyvendinti mes galėsime tik po metų, nes dabar dar negalime sau to leisti.“  

Ji priduria: „Aš nesuprantu pasaulio, kuriame dirbama nuostolingai arba skolinamasi, kad būtų galima augti. Mes augame tik tada, kai galime tai daryti. Tai leidžia mums išlikti ilgalaikiu prekių ženklu ir padeda mums visiems priimti sprendimus, pagrįstus realybe, o ne fantazijomis.“ 

Tačiau „Manolo Blahnik“ neišvengė neigiamų pasekmių dėl per pastaruosius 18 mėnesių sulėtėjusio pasiturinčių pirkėjų išlaidavimo. Tiesa, vadovė tiki, kad pajamų sumažėjimas yra laikinas: „Mes išnaudojame šį metą, kai paklausa yra šiek tiek mažesnė, ir perorganizuojame savo pačių veiklą.“ 

K. Blahnik vis dar glaudžiai dirba su savo dėde, kuris tebėra kompanijos kūrybos direktorius. Ji atidžiai stebėjo jo ir savo motinos darbo etiką. Pirmaisiais metais sako „tiesiog norėjusi visko išmokti“ iš jų. 

Kūrybiškai intensyviausias metas yra naujų batų asortimento kūrimas, per kurį ji visiškai pasinerianti į dizaino procesą. M. Blahnikas kuria kolekcijas du kartus per metus, o dukterėčia vėliau jas išvysto į keturias. 

Penkių žmonių komanda dirba kartu, kad suprastų naujo asortimento „komercinius ir kūrybinius“ poreikius. Tuomet ji „kuria rankų darbo eskizus naujiems modeliams, kurie papildo jau sukurtų batų kolekcijas, įskaitant ir išskirtinius modelius“. 

„Pastarieji tampa svarbia „Manolo“ dalimi, ir dabar manau, kad ir mūsų su dėde kūrybos dalimi“, – sako ji. 

K. Blahnik supranta, kad vadovauti šeimos verslui yra „labai privilegijuota pozicija“, tačiau tai taip pat yra iššūkis. Ji įsitikinusi, kad antrajai kartai atitenka vienas svarbiausių vaidmenų siekiant kompanijos ilgaamžiškumo. 

„Jūs turite pirmąją steigėjų ir kūrėjų kartą, jie yra tie, kurie turi svajonę. Mano vaidmuo – užtikrinti visas aplinkines struktūras, kad jos egzistuotų ir tada, kai manęs nebebus, kai mūsų visų nebebus. Jei atsiras trečioji karta, ji žinos, ką turi daryti“, – kalba K. Blahnik. 

Vadovų koučingo šalininkė  

Prieš persikeldama į Jungtinę Karalystę, kai jai buvo šešeri, K. Blahnik su motina gyveno Kelne. Jos auklėjimą lėmė dėdės kūrybinis polėkis ir mamos verslo pragmatizmas, todėl nuo pat mokyklos laikų ji žongliravo tarp meno ir matematikos. A lygiu mokėsi ir meno, ir matematikos, taip pat vokiečių ekonomikos.  

Jos architektūros studijų praktika buvo glaudžiai susijusi su šeimos avalynės verslu. Kristina suprojektavo erdvę pirmajai M. Blahniko parodai Londono dizaino muziejuje 2003 m. ir netrukus pradėjo projektuoti šio prekių ženklo parduotuves. Įmonė, kurioje ji atliko praktiką, ir toliau bendradarbiauja su avalynės gamintoju įrengiant naujas parduotuves. 

Verslininkė yra vadovų koučingo šalininkė. Kompanija tai siūlo ir savo darbuotojams, nesvarbu, kokias pareigas jie eitų. 

„Man labai įdomi organizacinė sociologija ir psichologija, ir manau, kad dėl savo prigimties turiu nuolat mokytis, augti, stebėti ir siekti“, – pasakoja vadovė. 

Ji prisimena vieną iš svarbių momentų versle, kai maždaug prieš šešerius metus subūrė vyresniųjų vadovų komandą, kuri turėjo padėti jai vadovauti sparčiai augančiam verslui.  

„Mano vaidmuo buvo paleisti“, – sako ji, pripažindama, kad tuo metu išgyveno „baisią praradimo akimirką“. Iki tol ji viena buvo už viską atsakinga. 

„Pajutau palengvėjimą ir liūdesį, kurį man reikėjo išgyventi, ir tai padariau lydima vadovų koučingo sesijų“, – pasakoja K. Blahnik. 

Užuot prižiūrėjusi kiekvienos dienos užduotis, generalinė direktorė išmoko palaikyti komandą tik tada, kai jai to reikėjo. Ir nuolat užtikrinti, kad darbuotojai „nenukryptų nuo pagrindinio kelio“. 

Ji pakeitė net kelis vadovavimo būdus, nes „kas kelerius metus beveik nusimetu vieną odą ir įsineriu į kitą“. K. Blahnik sako, jog, verslui spartinant augimo tempą ir siekiant atidaryti daugiau naujų parduotuvių užsienyje, ypač JAV ir Azijoje, jaučia, kad pokyčius išgyvena ir dabar. 

Viena diena su Kristina Blahnik 

6.45 val. Atsibundu ir skaitau spaudą, ypač tekstus, susijusius su mažmenine prekyba ir mada, patikrinu elektroninį paštą. Pusryčiams paprastai išgeriu glotnutį su bananais ir braškėmis. Aš nebegeriu kavos, nes ji man netinka. Išgeriu visus vitaminus ir daug skysčių. 

Rytas. Paprastai anksti ryte mankštinuosi, tada susiruošiu ir kartu su savo šunimi, miniatiūriniu šnauceriu Poppins užsuku į Londono biurą, dažnai į jį einu per mūsų parduotuvę, įsikūrusią „Burlington Arcade“ prekybos erdvėje. Ten apžiūriu naujas ekspozicijas. Prie savo darbo stalo prisėdu 8–9 val. ryto, kai prasideda darbiniai susitikimai su žmonėmis iš įvairių skyrių, taip pat laukia skambučiai su partneriais Azijoje. 

13 val. Pietūs. Dažniausiai valgau susitikimuose arba prie savo darbo stalo. Mėgstamiausi pietūs – makaronai, kai noriu kokio nors paprasto naminio maisto. Taip pat renkuosi salotas arba takus. 

Po pietų. Mėgstu susitikti su žmonėmis akis į akį, taip pat susipažinti su naujais darbuotojais, todėl man įprasta pasivaikščioti po mūsų septynių aukštų biuro pastatą ir pabendrauti su komandomis, jei tik tam turiu laiko. Taip pat susiskambinu su mūsų biuru JAV.  

19 val. Išeinu iš biuro ir namuose atsakau į elektroninius laiškus, į kuriuos nespėjau atrašyti dieną. Kai kuriuos vakarus praleidžiu susitikdama su komerciniais partneriais išgerti ar pavakarieniauti, dalyvaudama diskusijose. Ką tik savo gražiame Londono biure pradėjome rengti nedideles vakarienes klientams, kad jie galėtų pasinerti į mūsų pasaulį. Kai turiu laiko, mėgstu gaminti maistą savo šeimai – tai mano meditacija. Dieną užbaigiu lovoje su knyga, dažniausiai skaitau grožinę literatūrą tam, kad nuraminčiau savo pernelyg aktyvų protą.   

Straipsnio autorė – Laura Onita.