Ar jau visi skeletai iš spintų ištraukti?
Politologai spėja, kad liūto dalį naujajame Seime susižers socialdemokratai, valstiečiai-žalieji ir konservatoriai. Kas prie ko šliesis valdžiai užtvirtinti – veikiau pasjanso dėliojimo mėgėjų užsiėmimas. Kol kas aišku tik viena: į Seimą gali įžengti praktiškai nauja, reitingus auginanti partija – Valstiečių ir žaliųjų sąjunga (VŽS).
Naujų, gana netikėtai į politikos Olimpą užkopusių partijų Seime būta ir ankstesnėse kadencijose. Prieš aštuonerius metus Lietuva stebėjo parlamente atsidūrusius Arūno Valinsko artistus – beje, ar šiandien dar kas nors prisimena, kaip jie vadinosi? Tačiau net ir juos sugebėjo užtemdyti prieš ketverius metus „garliavinių“ skubiai sukaltas „Drąsos kelias“, atvedęs į Seimą tuometės skandalingos istorijos apologetus: visišką ekonomikos ir politikos neišmanymą per rinkimų debatus demonstravusią teisėją, keistokų kairiųjų idėjų fobijų kamuojamą buvusį užsienio reikalų ministrą, žurnalistą, užsibrėžusį nuversti LRT vadovą. Šį „žiedą“ papildė aktoriai ir ekslenktynininkai... Kokį žodį dabar tars tie rinkėjai, delegavę į šalies parlamentą nuo teisėsaugos užsienyje besislapstančią eksteisėją, kitus „drąsiečius“, seniai nukulniavusius kitais keliais ir prisišliejusius prie geresnę reputaciją turinčių kolegų parlamente? Norisi tikėti, kad naujajame Seime tokių kazusų nebeišvysime.
Iki tam tikro laiko viskas slinko lyg ir ramia, politinių srovių nugludinta vaga. Ir štai – Liberalų sąjūdžio (LS) akibrokštas, apliejęs lediniu dušu rinkėjus, ne vieną kadenciją balsavusius už šią partiją. Skandalas dėl LS lyderio Eligijaus Masiulio veiksmų smogė augusiems liberalų reitingams ir vilčiai turėti Seime gana įspūdingą grupę.
Galimas murdymasis korupcijoje, ko gero, taps išskirtiniu šių Seimo rinkimų fonu. Dabar mundurą mėgina skalbti „Tvarkos ir teisingumo“ partijos narys Petras Gražulis, įtariamas Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atstovų papirkimu – kad šie „nepastebėtų“ pavojingų bakterijų „įdaro“ su parlamentaru siejamos įmonės „Judex“ koldūnuose. Parlamentaro mandatą ant stalo deda ir Darbo partijos vicepirmininkas Vytautas Gapšys. „Diagnozė“ ta pati – įtarimas paėmus kyšį. Tiesa, jis, optimistas, ir vėl ketina rungtis dėl vietos naujajame Seime... Stebint aktyviai besirutuliojančių panašių įvykių eigą, galima spėti, kad visa tai – dar tik žiedeliai: aktyvesnė tam tikrų institucijų veikla iki spalio gali subrandinti ir stambesnį derlių.
O kol kas partijos raito pažadų kupinas programas, apkaišytas keptais karveliais, apjuostas pieno upėmis su kisieliaus krantais. Dažniausiai tik tam, kad nuščiuvus rinkimų šurmuliui, ramiai nukištų tas vadinamąsias programas į tolimiausius stalčių kampus. Ir tam, kad prabėgus ketveriems metams rinkėjams pametėtų tos pačios receptūros pažadų pyragą – kaip nūnai elgiasi, pvz., socialdemokratai. Žadėti padaryti tai, ko nedarė visą kadenciją – argi ne jaukas naivuoliams?
Žinoma, ekonomikos vadovėlius skaito nedažnas. Dar rečiau kas susimąsto, ką iš tikrųjų reiškia populistiniai partijų pažadai, kokia tikimybė juos įgyvendinti, kokia yra tikroji jų kaina. Rinkimai parodys, ar piliečiai jau padeda skirti grūdus nuo pelų, ar jau atsikando juokdarių pramogų Seime, ar dar tiki kaskart išnyrančiais naujais „tautos gelbėtojais“. Belieka tikėtis, kad bundantis sąmoningumas ir išmintis pagaliau atsispindės ir rinkimų rezultatuose.
