G. Paluckas: „Ne visi sprendimai bus skanūs“

Pavadinote savo Vyriausybės programą populistine, ne elitistine. Bet vis dėlto valstybei gal reikėtų ne populistinių, bet „reikalingistinių“ sprendimų, t. y. tokių, kokių iš tikrųjų reikia, nors jie nebūtinai populiarūs?

Turėtume šnekėti apie sprendimus, kurie reikalingi visiems. Iš čia, matyt, ir kyla tas polinkis apibūdinti tam tikras programos nuostatas „populizmu“ arba kalbėti apie „didelės valstybės“ sąvoką.

Apie tokių sprendimų reikalingumą diskutuosime ir tikrai ne visi jie turi būti labai skanūs. Nes, kaip žinia, net ir vaistai būna įvairūs. Ir tų vaistų tikrai bus pasiūlyta, receptų bus išrašyta.

Tikėkimės, jog sugebėsime surasti bendrą sutarimą, kokie dalykai yra reikalingi mums ir mūsų valstybės sveikatai, tvarumui.

Pirmiausia kalbate apie galimus nepopuliarius sprendimus mokesčių politikos srityje?

Ne tik mokesčių politikos, bet taip pat ir tam tikrų tvarkų, taisyklių, biurokratijos tvarkymo.

Esame įpratę apsisaugoti įvairiausiais saugikliais, kurti tvarkas, kurios nukreiptos į 1, 2 ar 3% žmonių ar įmonių, kurios linkusios piktnaudžiauti, elgtis netinkamai. Tuo tarpu likę 97% nuo to kenčia. Štai čia ir reikia tam tikro psichologinio virsmo.

Tikrai reikės priprasti prie to, kad galbūt reikėtų daugiau pasitikėti visais, sudaryti galimybę elgtis laisviau, vystyti verslą šiek tiek laisviau. Bet lygiai taip pat, jeigu bus nusižengta, kad atsakomybė būtų neišvengiama, nes kontroliuojančios institucijos tegul geriau kontroliuoja tuos, kurie daro nusižengimus, o ne per biurokratines tvarkas mėgina suvaržyti visus.

Bet ar tikrai geras jūsų pasiūlytas kelias – debiurokratizacijai steigti naują komisiją ar kažką panašaus prie Vyriausybės? Kitaip tariant, atsiras dar vienas biurokratinis instrumentas tai pačiai biurokratijai sumušti?

Valstybės gyvenime ir viešajame administravime vis tiek reikalingas vienoks ar kitoks sprendimą priimantis subjektas. 

Tokios komisijos paskirtis bus analizė vienokios ar kitokios tvarkos, galbūt trikdančios tam tikrą ūkinę veiklą, ir, atitinkamai, pasiūlymas sprendimų naikinti tą perteklinį reguliavimą. Tada jau premjeras savo pavedimais galėtų tuos sprendimus nukreipti realizavimui į ministerijas.

Kitaip tariant, toks instrumentas vis tiek reikalingas. Galime jį vadinti komisija, galime darbo grupe.

Beje, kai kurios iš verslo asociacijų pateikė siūlymą steigti tokią komisiją.

Tai taip galima ir Debiurokratizacijos ministeriją steigti.

Viešojo valdymo tam tikros agentūros ir dabar yra prie Vidaus reikalų ministerijos. Bet tikrai reikėtų pagalvoti, ar neverta tas institucijas, kurios užsiima ir efektyviu viešuoju administravimu, ir efektyvia įmonių valdysena vis tik sutelkti prie Vyriausybės. Tam, kad būtų aiškūs tiesioginiai sprendimai ir įpareigojimai ministerijoms ieškoti tų sprendimų.

Kokie mokestiniai pokyčiai turėtų rastis kitąmet?

Bus peržiūrėta visa mokestinė sistema, tam tikros išlygos ir lengvatos. Taip pat bus mėginama realizuoti vadinamą metinį pajamų iš įvairiausių šaltinių apmokestinimo principą, nes akivaizdžiai matome Mokesčių inspekcijos teikiamą informaciją apie tai, kad yra asmenų, gaunančių pajamų iš įvairių šaltinių, ir tos dažnai reikšmingos pajamos apmokestinamos mažesniu tarifu nei, sakykim, uždirbantis vidutines pajamas. Taigi, bus svarbus teisingumo aspektas.

Kalbant apie juridinių asmenų pelno mokestį – nematau nieko kritiško ar dramatiško, jeigu būtų pridėtas 1 proc. punktas prie dabar jau įsigaliosiančių 16%. Manau, tikrai tai nei konkurencingumui iš esmės kenkia, nei kažkaip trikdytų mūsų verslų veiklą. Tuo labiau, kad yra išlaikomas investicinio projekto lengvatos principas.

Tad tie, kas investuos į produktyvumo didinimą, į inovacijas, į našumo didinimą, tos papildomos 1 proc. punkto naštos tikrai niekaip nepajus todėl, kad turės lengvatas ir išlygas per atskaitymus nuo apmokestinamų pajamų. Tuo tarpu tie, kas nedaro jokių žingsnių į priekį, matyt, remiasi kitokiu konkurencingumo modeliu ir jeigu sugeba uždirbti pelną, tai nuo to pelno 1% tikrai įmonės nesužlugdys, užtat rimtai papildys valstybės finansus.

Visuotinis nekilnojamojo turto (NT) mokestis nedideliu tarifu įmanomas?

Praėjusios Vyriausybės pateiktasis modelis tikrai nebesvarstomas, nes yra ir komplikuotas, ir neteisingas.

Labai abejoju ir dėl kažkokio naujo modelio įvedimo, nes šiandien turime ribotą NT mokestį, bet augant vertėms turime vis platesnę, kaip sakoma, vis labiau besiplečiančią bazę.

Todėl peržiūrint NT mokesčio principus vis tiek reikėtų įsivertinti ir vaikų skaičių šeimoje, ir tai, ar turtas įkeistas bankui, ir kai kuriuos kitus kriterijus. Kaip sakoma, yra daugybė samprotavimų, bet net ir nekeisdami mokestinės sistemos, mes būtent dėl NT vertės kylančios ribos po truputį artėjame prie visuotinumo.

Sakėte, bus peržiūrėtos ir mokestinės lengvatos, o naujos galimos – pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvata kai kuriems maisto produktams ar jos sugrąžinimas viešbučiams, kavinėms?

Dėl viešbučių ir kavinių reikės daryti analizę, nes yra įvairios informacijos apie tų lengvatų poveikį. Viena vertus, Valstybinė mokesčių inspekcija signalizuoja apie stipriai padidėjusias įplaukas renkant PVM, nes atsirado didesnė prievolė viešojo maitinimo įstaigoms. Kita vertus, matome stipriai augančių bankrotų skaičių.

Tad reikės pasibaigus šiems metams rimčiau visa tai pasižiūrėti, nes kol kas aš informaciją turiu tik už du ketvirčius. Atitinkamai, įvertinę matysime, ar yra prasmės mažinti PVM tarifą, kaip tai daro didžioji dalis ES šalių.

Kitaip tariant, reikia matyti pilną paveikslą, todėl dėl to sprendimo tikrai kol kas nėra.

Kalbant dėl PVM mažesnio tarifo taikymą baziniams maisto produktams, yra konkretus susitarimas siekti šviežiems vaisiams, daržovėms ir uogoms. Platesnio sutarimo dėl lengvatos kitiems produktams kol kas nėra ir reikia vertinti, žiūrėti tam tikrus biudžeto pajamų nuostolius.

Sprendimas bent tam tikrais mokestiniais klausimais tikėtinas jau kitąmet pavasarį, su ta mintimi, kad įsigaliojimas būtų nuo 2026 m. Bet ar nebus ir vėl viskas nukelta, atidėta, ilgai tariamasi ir derinama, nes lyg ir pažadėjote tartis su visomis suinteresuotomis pusėmis? Tokie aptarimai gali užtrukti ir vėl priartės nauji rinkimai, ir vėl jokių sprendimų nepavyks priimti?

Ne, tai jeigu nori tartis ir tai darai nuoširdžiai, tam, be jokios abejonės, reikia skirti laiko tiek, kiek reikia. Bet aš nemanau, jog tai turėtų užtrukti kažkokį begalinį laikotarpį.

Galų gale, dėl kai kurių dalykų gali ir nepavykti susitarti. Bet jeigu išdėstomi racionalūs argumentai, jeigu išklausyta kita pusė, galima likti ir nesutarus, pagarboje vienas kitam.

Tačiau bent dėl kažkokių dalių galima pasiekti sutarimą. Aš tai jaučiu. O dėl kai kurių tos diskusijos būtų šiek tiek sudėtingesnės.

Bet noriu pabrėžti, kad mokestiniai pakeitimai yra reikalingi mums patiems todėl, kad jau ne vienerius metus gyvename stipriai į skolą. Ir kitąmet biudžeto išlaidos viršija pajamas 28%. Jeigu tai būtų privačios įmonės finansai, matyt, jau visos raudonos vėliavėlės būtų pakeltos ir finansų vadovai muštų visus varpus.

Valstybės skola auga sparčiai. Valstybės skolos didesnis limitas mums reikalingas spręsti labai svarbius klausimus, tarp jų ir gynybos. Todėl didinti biudžeto pajamas arba didinti perskirstymą mums kritiškai reikalinga.

Antras dalykas, tai yra susiję ir su mūsų įsipareigojimais ES, kuri mums mainais duoda labai reikšmingas lėšas investicijoms į mūsų ekonomikos atsigavimą. Kalbu apie europietiško fondo RRF lėšas.

Bet lyg ir norima atlikti tų įsipareigojimų dėl RRF lėšų peržiūrą?

Iš tikrųjų siekiame, kad tam tikri sprendimai ir įsipareigojimai būtų šiek tiek kitaip išdėstyti laike, nes galų gale ir mums reikia laiko diskusijoms. Juk negalime paimti ir priimti sprendimus visiškai nediskutavę, nei supažindinę visuomenę su siūlomais sprendimais.

Kita vertus, reikalingas ir tam tikras Europos Komisijos (EK) lankstumas dėl atliekamų mokestinių pokyčių interpretavimo: jeigu padaromas vienoks pakeitimas, kuris didina mūsų finansų tvarumą, bet jis šiek tiek skiriasi nei nurodyta įsipareigojimuose dėl RRF lėšų, tai galbūt jį galima užskaityti nekeičiant arba papildomai nesudarant biurokratinių trikdžių dėl paties įsipareigojimų plano keitimo.

Juk kalbame apie bendrą 3,5 mlrd. Eur sumą, kuri mūsų ekonomikai yra itin svarbi ir kritiškai reikalinga.

Turite bent kokių preliminarių signalų, kad Briuselis sutiks su mūsų tokiais prašymais?

Turiu tokių signalų ir jie yra pozityvūs. Aišku, tam tikras optimizmas visada lydi visas naujas vyriausybes, nes pasikeičia politinės aplinkybės ir galima mėginti diskutuoti kaip ir iš naujo, be tam tikro emocinio bagažo.

Kita vertus, mes lygiai svarstome atsiimti skundą iš Europos Teisingumo Teismo ginče su EK dėl 8,6 mln. Eur išmokos iš RRF. Mano įsitikinimu, jis nėra perspektyvus ir įneša absoliučiai nereikalingų debesėlių į mūsų santykių padangę.

Svarstant biudžeto peržiūrą Vyriausybės posėdyje užsiminta, kad ES prognozė Lietuvai pagerinta, kas leido šiek tiek padidinti planuojamas išlaidas. Bet kartu EK įspėjo apie tam tikrus pavojus mūsų ekonomikai?

Įspėjimas labai konkretus – išlaidos auga sparčiau nei ekonomika ir mūsų pajamos, todėl žiūrint į priekį, turime numatyti tvarius finansavimo šaltinius toms išlaidoms, kurių daugelis yra ne vienkartinės, bet periodinės.

Šis tam tikras perspėjimas lyg ir nieko naujo nepasako, nes mes ir patys tą matome. 

Todėl, kaip ir sakiau, papildomos pajamos į biudžetą yra kritiškai reikalingos tam, kad galėtume užtikrinti tvarų finansavimą tų viešųjų paslaugų, kurios yra reikalingos visai visuomenei.

Ingridos Šimonytės Vyriausybės parengtasis biudžetas jūsų kabineto peržiūrėtas gana simboliškai, išskyrus pasiskolinimo limitą, kuris dėl gynybos, saugumo užtikrinimo padidintas gana ženkliai. Ar tai reikštų, kad kitąmet pavasarį biudžeto peržiūra kur kas esmingesnė?

Kadangi korekcijas biudžete turėjome atlikti praktiškai per 24 val. po priesaikos, todėl jos yra sąlyginai minimalios. Kita vertus, jos atliepia ir devynioliktosios Vyriausybės prioritetus.

O kalbant apie ateitį, ji nėra iškalta akmenyje. Jeigu matysime spartų ekonomikos augimą, gal net spartesnį, nei prognozuojama, gal ir mūsų eksportas ims atsigauti, nes dabar jis yra susitraukęs beveik 8% ir tai labai stipriai neramina, tuomet galėsime šiek tiek išsamiau peržiūrėti ir biudžetą.

Tačiau jeigu matysime atsiliekantį pajamų surinkimo planą, lėtesnį ekonomikos augimą, tokiu atveju kalbėti apie išlaidų didinimą, matyt, negalėsime. Atvirkščiai, reikės pradėti žiūrėti tam tikrus vidinius išlaidų rezervus ministerijose.

Bet jeigu kitąmet bus peržiūrimas biudžetas, visas dėmesys bus skirtas kelių finansavimo didinimui?

Kalbant apie poreikį keliams, jis yra milijardinis ir pastaruosius kelerius metus šios srities finansavimas, deja, buvo neadekvatus.

Peržiūrint biudžetą pirmiausi prioritetai bus susiję su pasiektų nacionalinių susitarimų įgyvendinimu – gynybos finansavimu, nacionalinio saugumo stiprinimu, švietimu ir t. t. Bet ir kelių infrastruktūros negalime nustumti į šoną.

Atsižvelgiant į padidinamą skolos limitą gynybos finansavimas kitąmet turėtų augti iki daugiau kaip 3,5% bendrojo vidaus produkto (BVP). Tai galbūt 2026–2027 m. bus pasiekta ir 4% BVP riba?

Jeigu klausimas formuluojamas, ar mes stengiamės siekti kažkokio konkretaus procento, tai mes ir galime įsipareigoti jo siekti ir jį pasiekti.

Bet jeigu stengiamės užtikrinti, jog esant kritinei situacijai su partneriais NATO gebėsime apsiginti, tai, matyt, finansavimas turi būti toks, koks turi būti. Sausį bus kviečiama Gynybos taryba, kuri ir aptars prezidento iškeltą naują tikslą lietuvišką diviziją sukurti iki 2030 m. Tai reiškia ne tik papildomos brigados suformavimą, bet taip pat ir ginkluotės modernizavimą ir pan.

Tam, matyt, reikės pinigų daugiau nei 3,5 ar net 4% BVP. Reikės sutelkti visus instrumentus, naudoti valstybės skolą.

Bet taip pat tikimės, jog per šį laiką ir ES ras finansinius instrumentus prisidėti prie visai Europai svarbaus gynybos klausimo. Šiandien jau yra tam tikrų pozityvių ženklų ir tam tikrų gairių, kai matome, jog ES šalių grupė formuoja beveik 500 mlrd. Eur dydžio gynybos fondą. Mums tai labai padėtų, nes paskolos iš šio fondo, matyt, būtų gerokai ilgesniam terminui su gerokai mažesnėmis palūkanomis nei rinkoje.

Sprendžiant antrosios pensijų kaupimo pakopos likimą Vyriausybė svarsto nustatyti gana plačias galimybes trauktis iš jų?

Čia namų darbus dar turi pirmiausia padaryti socialinės apsaugos ir darbo ministrė. Bet tikrai bus šiek tiek plečiamas aplinkybių ir pasitraukimo iš kaupimo sąlygų ratas.

Buvusios Vyriausybės registruotame įstatymo projekte, kuris kilo iš Konstitucinio Teismo nutarimo, yra sąrašas tam tikrų aplinkybių, kai žmonės galėtų pasitraukti. Vis tik mes numatome išplėsti tas aplinkybes, numatant ir tokius atvejus, kai sukaupta itin nedidelė suma, kuri niekaip neužtikrins orių pajamų senatvėje.

Be to, mes numatome nustatyti tam tikrą amžiaus ribą, po kurios jau galima mėginti trauktis iš pensijų kaupimo fondų.

Ir trečias svarbus dalykas – laisvai pasirinkti išmokos formą sukakus pensinį amžių.

Socialinės apsaugos ministrė pasisakė ir apie „Sodros“ rezervą – palikti jame tik tam tikrą dalį nuo dabar sukauptų daugiau kaip 3 mlrd. Eur, o likusius padalinti pensininkams. Ar tikrai būtų tvaru išdalinti tuos pinigus, atsisakant planų sukaupti pakankamą, t. y. dvigubai didesnį nei dabar rezervą?

Tikrai nesutikčiau, kad tie pinigai būtų ištaškyti arba kitaip neproduktyviai išleisti, nes kalbame apie mūsų šalies piliečius. Matome ne tik pensijų statistiką, bet ir eiles prie „Maisto banko“. Ypač sunki situacija vienišų asmenų arba gyvenančių vien iš pensijos. Todėl tas dėmesys tikrai kritiškai svarbus.

Tiesa, pensijų didinimui turime ir papildomą galimą išlaidų šaltinį. Tai yra valstybės parama antros pakopos pensijų fondams, kuris šiais metais siekia virš 320 mln. Eur, o kitąmet – 350 mln. Jeigu valstybės pagalba po truputį trauktųsi iš antros pakopos ir būtų sklandžiai pakeista galbūt susitarimais su darbdaviais ar šakiniais kolektyviniais susitarimais, tuomet atsirastų keli šimtai milijonų eurų, kurie ir galėtų būti nukreipti į sunkioje finansinėje situacijoje esančius asmenis senatvėje.

Taip kad čia ne tik dabartinis rezervas, kuris formuojamas, bet ir papildomas rezervas, kurį galima būtų panaudoti sprendžiant šias problemas artimiausiais metais.

Įsivaizduokime, kad dabar 2028-ieji, artėja naujo Seimo rinkimai. Jūsų Vyriausybė, kad ir prie kokios politinės kompozicijos, bet yra išlikusi. Kuo jūs tuomet pasidžiaugtumėte, kad pavyko padaryti, kokias reformas ir pokyčius įgyvendinti? Dėl ko sau tuomet galėtumėte paploti katučių?

Matyt, būtų trys tokie dalykai.

Tai yra jeigu mes sveikatos srityje matysime sutrumpėjusias eiles. Už tų eilių ilgumo, deja, yra begalė įvairiausių iššūkių ir priemonių, ką reikėtų ir kaip daryti, kad jos sutrumpėtų. Tai ne tik pinigai, bet ir administravimo, vadybos, derinimo klausimai, įvairūs tarpinstitucinio egoizmo, kuris kartais ištinka ir atskiras sveikatos priežiūros įstaigas, klausimas.

Antras dalykas, jeigu matyčiau, jog mokytojų, besirenkančių profesiją, skaičius auga stipriai į viršų. Nes šiandien turime tiesiog uždelsto veikimo bombą, kai, sunku net suvokti, kai pedagogikos studijas fiziką renkasi 7, matematikos – tik 5 ar pan. Tai čia turime labai blogą rodiklį. Ir jeigu matysime, kad jis keičiasi, vadinasi, matysime ir veikiančią švietimo sistemą, kuri rodo, jog ateina nauji žmonės ir renkasi pedagogikos mokslus, nes mato savo karjeros perspektyvą.

Ir trečias dalykas, kuris tik iš dalies priklauso nuo Vyriausybės, bet jos veiklos, bendrai paėmus, rezultatas gali padaryti įtakos – tai yra Lietuvos ekonomikos struktūros transformacija. Siekiame, kad ekonomikos struktūros santykis keistųsi iš labiau žemos ir vidutinės pridėtinės vertės į labiau aukštos ir vidutiniškai aukštos vertės pusę. Taigi, jeigu matysime tokias tendencijas, tai reikš, kad pavyko sutelkti instrumentus, suteikti papildomą prieigą prie pigesnio kapitalo, perteklinį reguliavimą sutvarkyti ir t. t.

Ir mokestinę aplinką sutvarkyti, peržiūrėti?

Be abejo, mokestinė aplinka taip pat gali turėti tiek skatinamąjį efektą, tiek ir stabdantį.

Beje, jūsų koalicijos partnerė „Nemuno aušra“ visąlaik kalbėjo apie tai, kad bent dvejus metus nereikėtų liesti mokesčių sistemos. Kaip sugebėjote juos įtikinti, kad vis dėlto reikėtų kai ką atlikti ir per tuos porą metų?

Na, šiandien yra 2024-ieji, tai jeigu kažkas įsigalios 2026 sausio 1 d., tai kaip tik turėsime dvejus metus.

Bet kalbant kiek rimčiau, kai kurie pakeitimai turės efektą tik nuo 2027 m., kaip, pvz., juridinių asmenų pelno mokesčio tarifo.

Populistiškai ar ne atsakytumėte į klausimą, ar premjeras turi prisiimti atsakomybę už prisidirbusį ministrą?

Čia klausimas yra visiškai neaktualus tiems, kas skaitė Konstituciją. Ministras yra pavaldus ministrui pirmininkui. Jei kažką prisidirbo, lekia iš posto. Bet ką reiškia ministras pirmininkas turi prisiimti atsakomybę?

Politinę, kartu su prisidirbusiu ministru.

Na, jei jau tiek prisidirbo, kad premjeras žinojo ir nesugebėjo sustabdyti, užkardyti, tada, matyt, irgi turi lėkti kartu. Bet jeigu kažkas sugebėjo prisidirbti apie tai ministrui pirmininkui nežinant, tai, matyt, santykis yra paprastas – ministras išeina, o premjeras ieško kito, kuris neprisidirbo.

Pretenduosit į Socialdemokratų partijos pirmininkus, kai vyks tokie rinkimai?

Turiu šimtą, daugiau nei šimtą – tūkstantį darbų, kuriuos turiu padaryti ir tikrai į jokius rinkimus papildomai negaliu dairytis, nes ir dabartinė atsakomybė yra milžiniška. Pirmiausia man reikia susitvarkyti su tais darbais, kurie dabar užgriuvę, ir pateisinti lūkesčius, ir pasitikėjimą tų žmonių, kurie už mane balsavo, kurie mane į šias pareigas galų gale skyrė.

Vienas kitam netrukdo – premjeras ir kartu partijos lyderis.

Taip irgi gali būti. Turėjome tokių atvejų. Bet pirmiausia reikia išmėginti krūvį būti atsakingu už 14 ministrų, o tada jau svarstyti, ar gali prisiimti atsakomybę ir už tūkstančius partijos narių.

Sakėt, 14. Berods, netruks rastis ir 15-tas. Ar jūs nuoširdžiai sutinkate su prezidento noru turėti Regionų ministeriją, ar tai tiesiog toks mandagus gestas ir susitarimas su juo, kad ta idėja bus įgyvendinta?

Aš su tuo tikrai sutinku, nes tokią gerą praktiką turi Estija, kurioje yra Regioninių reikalų ministerija. Kai estai išgirdo, kad ir mes svarstome tokią galimybę, jų regionų ministrė apsilankė Lietuvoje. Jie tikrai skatina tai daryti, nes tie regioninės politikos klausimai, jie, aišku, horizontaliai eina per visas viešosios politikos sritis, bet kai kurie koncentruojasi tam tikrose srityse, pvz., transporto, susisiekimo, infrastruktūros investicijų, vietinio turizmo ir kt.

Regionų ministerija iš esmės nesukurs papildomų administracinių sąnaudų, nes bus išskirta iš Vidaus reikalų ministerijos ir tam tikras funkcijas perkels iš Susisiekimo ir Aplinkos.

Bet dar vienos prezidentūros idėjos sujungti Energetikos ir Susisiekimo ministeriją į vieną Infrastruktūros monstrą neketinate įgyvendinti?

Žiūrint į energetikos sistemos kompleksiškumą, reguliavimo poreikį ir, sakykime, teisėkūros poreikį tikrai jungti į tą Infrastruktūros monstrą, manau, šiandien nėra tikslinga. Nes jeigu vėlgi pažiūrėsime, kaip energetikos sistema plačiąja prasme vystysis iki 2035–2040 m., matome ir vandenilio ekonomiką, matome tam tikras eksporto galimybes energetikos srityje, matome didžiulius tarpvalstybinius projektus ir t. t.

Dar daugiau – energijos gamyba, saugojimas, balansavimas, dažnio užtikrinimas, virtualūs tinklai, prekyba ir pan. bus decentralizuota. Tai yra ateitis, kuri kyla iš direktyvų, todėl čia vis tiktai sukoncentruotas kad ir nedidelės ministerijos dėmesys yra labai svarbus.

O žvelgiant į priekį apskritai reikėtų pradėti galvoti ir apie Skaitmenizacijos ministeriją, nes poreikis centralizuoti skaitmeninės transformacijos iniciatyvas yra akivaizdus. Aplinkui, jeigu mes žiūrėsime į ES šalis, jose viena po kitos atsiranda skaitmeninės transformacijos arba skaitmenizacijos ministerijos, nes toks yra akivaizdus poreikis. Jeigu ekonomikos neskaitmenizuosime tokiu pat žingsniu kaip ir konkuruojančios ES rinkos, mes tiesiog atsiliksime.

Kiekviena nauja ministerija – nauji biurokratai. Kaip kovoti su biurokratija, jeigu steigiame naujas ministerijas?

Nebūtinai. Šiandien mes turime ir agentūras, ir institucijas, ir tuos asmenis, kurie tuos skaitmenizacijos klausimus sprendžia, bet sprendžia trijose su puse, kaip aš vadinu, ministerijose.

Čia ir yra pagrindinė problema, kad nėra centralizuoto požiūrio, kuris kiltų iš vienos politiką formuojančios institucijos ir paskleistų tą politiką aplinkui.

Todėl kiekviena ministerija nebūtinai reiškia, kad bus daugiau biurokratų. Tai reiškia, kad perskirstomi turimi ištekliai.

Žodžiu, premjeras G. Paluckas pradeda su 14 ministrų, o baigs su 16?

Gal nereikėtų tokios išvados daryti. Matyt, pradėsime nuo tam tikros skaitmenizacijos komisijos prie Vyriausybės, prie premjero ir kanceliarijos.

Bet noriu pasakyti, kad skaitmenizacija ne veltui turi atskirą skyrių EK programoje. Žiūrėdami į tai atsainiai, tiesiog būsime nekonkurencingi, atsiliksime.

Todėl Vyriausybė imsis tam tikrų veiksmų. Tai nereiškia, kad iš karto kažkokia ministerija atsiras, bet aš tikiu, kad ir Seimas į tai tikrai rimtai žiūrės, stiprindamas komitetus arba pakomitečius šioje srityje. O ateityje, kaip sakyta, reikės žiūrėti į Vyriausybės įstatymą.

Kada susitiksite ir tarsitės su verslo asocijuotomis struktūromis?

Kai praeis visi šitie kalėdiniai vakarėliai, visos naujametės šventės, matyt, iš karto po to ir susėsime, šnekėsime, nes tam tikrą poreikį diskutuoti esame išreiškę ir mes – Vyriausybė ir valdančioji koalicija. Lygiai taip pat ir verslo asocijuotos organizacijos išreiškė labai aiškų poreikį diskusijai ne tik apie mokesčius, bet ir apie biurokratiją, apie viešųjų paslaugų vystymą ir kitus dalykus.