ISW: Rusijos ir Ukrainos siena nebėra „miegantis frontas“

Jų teigimu, iniciatyvos turėjimas visame mūšio lauke nuo 2023 m. lapkričio mėnesio leido Rusijai nustatyti kovos Ukrainoje vietą, laiką, mastą ir reikalavimus bei privertė Ukrainą materialinius ir žmogiškuosius išteklius skirti reaktyvinėms gynybinėms operacijoms.

Tuo tarpu ukrainiečių operacija Kursko srityje, priešingai, privertė Rusijos karinę vadovybę reaguoti ir perskirstyti jėgas bei priemones, skirtas gynybai. 

Nors Rusijos kariai Kursko srityje aktyvių kovinių veiksmų nevykdė, jie naudojo šią teritoriją, kad darytų spaudimą Ukrainai. 

Visų pirma, rusai neleido ukrainiečiams kaupti gyvosios jėgos ir logistikos būsimoms kontrpuolimo operacijoms, kartu nustatydami kovos tempą, kas leido išlaikyti puolimą.

„Vladimiras Putinas ir Rusijos karo vadai greičiausiai klaidingai vertino, kad Ukrainai trūko pajėgumų perimti šią iniciatyvą, tuo tarpu Ukrainos gebėjimas pasiekti operatyvinę staigmeną ir perimti iniciatyvą verčia abejoti operatyvinėmis ir strateginėmis prielaidomis, kuriomis grindžiamos dabartinės Rusijos puolamosios pastangos Ukrainoje“, – teigia analitikai.

Jų nuomone, ukrainiečių operacija ir tolesni galimi įsiveržimai per sieną verčia Rusiją apsispręsti, ar 1.000 km sieną su Ukraina laikyti aktyviu frontu, kurį reikia ginti, o ne neaktyvia fronto atkarpa, kaip ji elgėsi nuo 2022 m. rudens.

Ekspertai mano, jog Kremliaus reakcija gali pareikalauti, kad Rusijos kariuomenės vadai apsvarstytų personalo ir logistikos poreikius sienos gynybai kaip visos karo kampanijos plano dalį. O tai, savo ruožtu, gali lemti ilgalaikius operatyvinio planavimo apribojimus.

Kaip aiškina ISW, tai, kad Rusija tarptautinę sieną laikė „miegančiu frontu“, suteikė jai daugiau lankstumo kaupiant ir mobilizuojant žmogiškuosius bei materialinius išteklius karui Ukrainoje. 

Nors Rusija išleido nemažai lėšų įtvirtinimams palei sieną, jis neskyrė pakankamai personalo ir įrangos šiai teritorijai prižiūrėti ir ginti.