Viešieji pirkimai: kuo sudėtingiau – tuo brangiau

Sausio 15-ąją Viešųjų pirkimų tarnyba (VPT) pranešė atverianti skelbiamų sutarčių duomenis, siekdama didinti viešųjų pirkimų (VP) konkurencingumą, skaidrumą ir racionalų lėšų panaudojimą. Analizuodamas 2019 m. sudarytų sutarčių rezultatus, suskaičiavau, kad praėjusiais metais Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje (CVP IS) buvo užregistruotos 202 sutartys, kurių sandorio vertė yra iki 10 eurų, ir 2.447 sutartys, kurių sandorio vertė iki 100 eurų.

Štai keletas tokių mažos vertės pirkimų pavyzdžių. Po mažos vertės pirkimo privalomųjų procedūrų tarp perkančiosios organizacijos ir tiekėjo buvo sudaryta trumpalaikės nuomos sutartis – dviejų puslapių su visais privalomais rekvizitais ir ranka pasirašytais parašais. Sutarties vertė – 10 eurų. Kita sutartis, sudaryta per CPO LT elektroninį katalogą – iš parašų matyti, kad šią sutartį skaitė ir pasirašė penki su pirkimu susiję specialistai ir vadovai. Šios sutarties vertė – 5,29 eurai.

Kiek valstybei kainuoja įsigyti labai mažos vertės prekes?

2018 m. paskelbtoje Valstybės kontrolės Valstybinio audito ataskaitoje „Viešųjų pirkimų sistemos funkcionavimas“ buvo įvardinta, kad perkančiosios organizacijos, įsigydamos prekių, paslaugų ar darbų už 1.000 eurų, patiria vidutiniškai 20,54 eurų sąnaudų. Šias sąnaudas sudaro tarnautojų, vykdančių VP procedūras, darbo laiko ir darbo vietos išlaikymo kaštai atitinkamoje organizacijoje. Remdamasis savo atliktais skaičiavimais ir sukaupta praktine patirtimi optimizuojant VP procesus, galiu teigti, kad, organizacijos, vykdydamos labai mažos vertės pirkimus, jų procedūroms išleidžia mažiausiai apie 29 eurus.

Pagal 2019 m. CVP IS paviešintas sutartis iki 100 eurų, buvo įsigyta prekių, paslaugų ir darbų už 137.433,53 eurus. Šių mažos vertės VP procedūrų vykdymas valstybei kainavo dar mažiausiai apie 70.963 eurus. Įvertinus tai, akivaizdu, kad pirkimų procedūrų organizavimo kaštai yra neproporcingi įsigytų prekių, paslaugų ir darbų vertei. Verslas negalėtų sau leisti patirti tokių sąnaudų – toks neūkiškumas vestų prie bankroto. Todėl kyla klausimas, ar galiojantis mažos vertės pirkimo procedūrų teisinis reglamentavimas skatina perkančiąsias organizacijas racionaliai naudoti valstybės lėšas, ar tik verčia aklai laikytis formalių, kartais netgi perteklinių reikalavimų. Noriu atkreipti dėmesį, kad perkančiosios organizacijos CVP IS sistemoje neprivalo skelbti visų mažos vertės pirkimo sutarčių.

Mažos vertės pirkimo procesui – 10 darbo valandų

Mažos vertės pirkimų procedūros iki sutarties įvykdymo susideda iš keturių–šešių procesinių žingsnių. Šie žingsniai apima pirkimų planavimą, pirkimo inicijavimą, procedūrų vykdymą, sutarties įgyvendinimo kontrolę bei reikalingų ataskaitų parengimą ir administravimą. Priklausomai nuo organizacijos VP ekosistemos lygio, vieną vidutinį mažos vertės pirkimą iki sutarties įvykdymo dažniausiai sudaro penki procesiniai žingsniai, kuriuos atlikti užtrunkama apie 10 valandų visų šiuose procesuose dalyvavusių asmenų darbo laiko.

VPT duomenimis, 2018 m. buvo įvykdyti 880.428 mažos vertės pirkimai už 944.000.000 eurų. Turint galvoje aukščiau minėtas 10 darbo valandų sąnaudas, nesunku paskaičiuoti, kad 2018 m. perkančiosioms organizacijoms prireikė apie 8.804.280 darbo valandų vien mažos vertės VP procedūroms atlikti. Didelis ir įspūdingas skaičius, kuris parodo, kad 2018 m. mažos vertės pirkimo procedūras vykdė apie 5.000 tarnautojų, dirbančių visu etatu. Nedrįstu spėti, kiek valstybei kainuoja šių darbo vietų išlaikymas su visais tiesioginiais ir netiesioginiais kaštais.

Taigi mažos vertės pirkimų vykdymui ir sudėtingo mechanizmo išlaikymui valstybė skiria itin daug finansinių ir žmogiškųjų išteklių. Nepaisant to, net 60% smulkiojo verslo vis tiek nepasitiki sistema ir nedalyvauja mažos vertės VP. Savo dabartinėje veikloje dažnai bendrauju su smulkaus verslo atstovais, kurie vardija įvairias nedalyvavimo priežastis. Vieni akcentuoja per dideles finansines ir laiko sąnaudas konkurso sąlygas atitinkančiam pasiūlymui parengti, antri teigia esą priversti siūlyti ne geriausią, bet pigiausią prekę, trečius atgraso sąlyginai ilgi atsiskaitymo terminai. Tačiau dažniausiai iš potencialių tiekėjų išgirstu, kad VP sistema yra neskaidri. Jų nuomone, pergales konkursuose paprastai nulemia nesąžiningi išankstiniai susitarimai arba per ilgą laiką nusistovėję geri santykiai tarp perkančiosios organizacijos ir vieno konkretaus tiekėjo, o ne konkurencinga rinkos kaina.

Išeitis – pažangios automatinės pirkimų sistemos

Automatizuoti ir susisteminti mažos vertės VP procesus, sumažinti darbo laiko sąnaudas, eliminuoti žmogiškojo veiksnio įtaką bei padidinti abipusį šalių pasitikėjimą padėtų elektroninės pirkimų sistemos, sukurtos atsižvelgiant į šalyje galiojančius teisės aktus. Šiandien daugelyje sričių – pradedant prekyba, finansais ir baigiant socialiniais projektais – procesai yra patikimi automatinėms sistemoms ir dirbtiniam intelektui.

Mano skaičiavimais, elektroninės pirkimų platformos pagalba susisteminus ir automatizavus mažos vertės pirkimų procesus būtų galima sutaupyti apie trečdalį šiuo metu valstybės tarnautojų pirkimų procedūroms skiriamo darbo laiko, taip pat atsirastų galimybė su verslu pasidalinti šių procedūrų vykdymo kaštais. Svarbiausia, dirbtinis intelektas gali padėti greitai rasti atitinkamas prekes, paslaugas ar darbus teikiančius patikimus tiekėjus, juos išreitinguoti ir pakviesti dalyvauti pirkime, vėliau – objektyviai palyginti pateiktus konkurso pasiūlymus, juos įvertinti ir pagal nustatytus kriterijus išrinkti tinkamiausią pasiūlymą. Taip pat automatinei pirkimų sistemai galima patikėti elektroninių sutarčių pasirašymo, daug atidumo, kruopštumo ir laiko reikalaujančių ataskaitų apie vykstančių ar jau įvykusių pirkimų eigą bei metinių ataskaitų parengimo procesus.

Esu įsitikinęs, jei mažos vertės VP valstybė patikėtų gerai metodiškai parengtai elektroninei pirkimų sistemai, sukurtai glaudžiai bendradarbiaujant verslui ir valstybinėms institucijoms, tai padėtų išspręsti daug šiandien mums atrodančių neišspręstinų klausimų. Susistemintos, automatizuotos ir skaidresnės pirkimų procedūros didintų šalių pasitikėjimą viena kita, pareikalautų mažiau VP specialistų ir smulkiojo verslo pastangų procedūrų įgyvendinimui bei leistų užtikrinti racionalesnį valstybės lėšų naudojimą tiek organizuojant pirkimų procedūras, tiek įsigyjant reikalingas kokybiškas prekes, paslaugas ar darbus už rinkoje konkurencingą kainą.

Komentarto autorius - Gintautas Moška, bendrovės „Mano konkursas“ vadovas, pirkimų ekspertas