Nenumatytas pasaulinės migracijos poveikis

Be to, Europos pakrantėse šiais metais išsilaipinę pabėgėliai, kurie atvyko ne iš Europos valstybių, veikiausiai nebus paskutiniai. Apmaudu, bet vertinant ES atsaką į masinę migraciją, neatrodo labai tikėtina, kad pabėgėlių krizė bus išspręsta tvariai. Jeigu nagrinėdami migracijos klausimą Europos lyderiai nesukurs ilgalaikės vizijos, tokių kritiškų situacijų kaip šiųmetė pabėgėlių krizė tikimybė ir toliau augs. Be to, lyderiams reikia pripažinti, kaip Europos valstybių vidaus politikos prisideda prie žmonių judėjimo iš besivystančio pasaulio.

Dabartinį ES trumparegišką ir reaktyvų atsaką į masinę migraciją skatina „nulinės sumos“ požiūris į ekonomiką, kuriuo ignoruojamas toli siekiantis vidaus politikos poveikis. Kuriant ir įgyvendinant šias politikas dėmesys beveik išimtinai sutelkiamas į neatidėliotinas priemones ir trumpalaikius rezultatus. Į poveikio ateityje galimybę dažniausiai neatsižvelgiama.

Užuot skatinę ir palaikę fundamentalų ilgalaikį ekonominį ir politinį vystymąsi nuskurdusiose arba civilinės nesantaikos griaunamose šalyse ir taip bandę įtikinti žmones nepasiduoti masinės migracijos bangai, ES strategai yra linkę kištis jau po fakto, žadėdami pagalbos ir neatidėliotino perkėlimo programas. Tačiau, kadangi taip elgiantis ignoruojamos migracijos esminės priežastys, nėra tikėtina, kad tokios priemonės galų gale bus veiksmingos.

Nesugebėjimas žvelgti į ilgalaikę perspektyvą ne tik menkina ES atsako veiksmingumą, bet duoda net priešingus rezultatus. Kadangi nėra struktūros, kurioje būtų nagrinėjami migraciją skatinantys veiksniai, politikai gali ir toliau netrukdomi rūpintis savo vidaus rinka, itin nesukdami galvos dėl neigiamų išorės politinių ir ekonominių jėgų, kurios kelia sumaištį už jų šalies sienų.

Protekcionistinės ne vieno milijardo dolerių vertės programos, pavyzdžiui, ES bendroji žemės ūkio politika ir subsidijos ūkiams Jungtinėse Amerikos Valstijose, remia vietos augintojus besiformuojančių rinkos ekonomikos šalių sąskaita. Tokia nesąžininga prekyba atima pajamas iš Pietų Amerikos, Afrikos bei Azijos ūkininkų ir blogina jų gyvenimo lygį – pastarieji tiesiog nepajėgūs konkuruoti su pasiturinčiais ir lepinamais varžovais.

Paskutiniu metu išsivysčiusių valstybių, ypač JAV, priimtos pinigų politikos prisidėjo prie ryškaus besiformuojančių rinkų valiutų silpnėjimo. JAV federalinio rezervų banko reakcija 2013-aisiais į laukiamą kiekybinio skatinimo programos mažinimą ir numatomas palūkanų normos pakėlimas nulėmė didžiulių kapitalo sumų atitraukimą iš besivystančio pasaulio.

Tarptautinių finansų instituto duomenimis, 2015 m. iš besiformuojančių rinkų išplaukė beveik 548 mlrd. USD. Tai didžiausias skaičius nuo 1988-ųjų. Dėl to smarkiai krito taip reikalingoms investicijoms į infrastruktūrą ir gamybos pajėgumus prieinami kapitalo ištekliai. Dėl to besivystančiame pasaulyje, kur gyvena daugiau negu 80% pasaulio gyventojų, augimas rutuliojosi lėčiau.

Ribota strategija įtvirtinama tai, ką popiežius Pranciškus apibūdino kaip „abejingumo globalizaciją“. Vidaus politikos vis dažniau vertinamos už vietoje teikiamą naudą, mažai atsižvelgiant į jų socialines, ekonomines ir politines pasekmes kitoms valstybėms. Globalizacijos idealus, tarp kurių buvo pabrėžiamas susietumas su kitomis valstybėmis, keičia sistema, kurioje „kiekviena nacija eina už save“.

Ieškant Europos migracijos krizės ilgalaikio sprendimo, reikia atsižvelgti į išsivysčiusių šalių politikų daromą poveikį likusiam pasauliui, įskaitant ekonomikos nestabilumą ir politinius poslinkius daugelyje šalių, iš kurių atkeliauja migrantai. Strategijos kūrėjai turėtų rūpestingai apsvarstyti savo politikų šalutinį poveikį, kadangi jis atsiliepia ir jų pačių ekonomikai netvarkingos, didėjančios masinės migracijos forma.

Dabartinė pasaulio ekonominė ir geopolitinė aplinka yra sunkus išmėginimas kitai migrantų bangai. Tarptautinis valiutos fondas ir EBPO sparčiai sumažino pasaulio ekonomikos augimo prognozes, o „The Economist“ informacijos skyriaus vertinimu, beveik pusė pasaulio valstybių susiduria su „didele“ arba „labai didele“ politinių neramumų ir socialinių bruzdėjimų rizika. Tai uždelsto veikimo bomba, ir pasaulio strategijos kūrėjai turėtų imtis priemonių, kad jos išvengtų, užuot laukę, kol pratrūks nauja krizė.

Dambisa Moyo – ekonomistė ir rašytoja, įvairių pasaulinių įmonių direktorių valdybos narė. Autoriaus teisės priklauso „Project Syndicate“, 2015 m. www.project-syndicate.org