Tikslai – dorovingi arba ne. Kaip ir priemonės

Prie verslo lyderių – Metų Ceo – penketo užvakar prisijungė Janis Meikšanas, UAB „Sicor Biotech“ generalinis direktorius ir valdybos pirmininkas. Jau šeštus metus iš eilės „Verslo žinių“ ir banko „Nordea“ rengiamo projekto nugalėtojas šį titulą pelnė sukūręs daugiausia vertės darbuotojams, akcininkams ir visuomenei. Ir už tai, kad jis – tikras lyderis. Lyderis, vadovaujantis skaidriam, inovatyviam verslui – tokiam, kuriam pagarbą išreiškė ir šventiniame renginyje dalyvavusi šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Daug garsių sentencijų sklando verslo pasaulyje apie tikrą lyderystę. „Lyderis gali atsisakyti visko, išskyrus galutinę atsakomybę (...). Lyderio matas yra problemos, kurių jis imasi. Jis visada griebiasi tokių, kurios atitinka jo dydį“, – tikina Johnas C. Maxwellas, amerikiečių oratorius ir rašytojas. „Lyderiai nekuria šalininkų, jie kuria daugiau lyderių“, – priduria Tomas Petersas, vienas garsiausių JAV verslo mąstytojų.

Apie lyderius ir lyderystę prirašyta gausybė knygų, skaityta tūkstančių tūkstančiai paskaitų, tačiau kiekvienu laikotarpiu ši sąvoka papildoma naujais atspalviais. Kiek žmonių – tiek nuomonių, tai net tapo kone filosofine kategorija, kuriai apmąstyti reikia daug žinių, patirties, plataus akiračio. Dar reikalingas vertybinis stuburas, nes kiekvienas naujas nugyventas laiko tarpsnis sukuria ir naują lyderystės atspalvį. Panašu, kad vienintelė konstanta šiame nesibaigiančiame procese yra asmenybė, kurios tikslas – padėti žmonėms pasiekti, kas jiems atrodo neįmanoma. Tam, matyt, reikia turėti gebėjimų įgyti žmonių pasitikėjimą, gebėti juos įkvėpti, suburti, skatinti veikti ir... nenuvilti.

Šiandienos Lietuvos viešo gyvenimo kontekste gebėjimas nenuvilti turėtų puikuotis geriausių lyderio savybių sąrašo viršūnėje. Nusivylimas lyderiu gali turėti ilgalaikių pražūtingų pasekmių didelei visuomenės daliai. Kuo stipresnis lyderio įvaizdis, tuo sunkesnės pasekmės būna jam suklupus. Žmonės, cituojantys garsią Niccolo Machiavellio frazę „Tikslas pateisina priemones“, matyt, nežino, kad šis italų politinis filosofas pabrėžė, jog tikslai gali būti dorovingi arba ne. Anot jo, vienintelis būdas chaosui įveikti – turėti dorą tikslą ir veikti jo labui. Kokius tikslus puoselėja į nūdienos skandalų verpetą įsisukę verslininkai ir politikai? Nugalėti konkurentą, pasiglemžti pelningą užsakymą – bet kokiomis priemonėmis... Apie kokį verslo skaidrumą (jau nė nekalbant apie politikų, kuriems rinkėjai patikėjo mandatą, moralę ir sąžinę) galime kalbėti, jei tokios verslo įmonės vadovas teturi supratimą, kad stiprus verslas yra tas, kuris gali nusipirkti? Nusipirkti parlamentarą, merą, įstatymą...

Pinigai, „persukti“ remiantis tokiu sandėriu, uždirba antpelnį ir vėl keliauja ten pat, į šešėlinį arsenalą, naujų interesų pirkti. O interesais, įtaka prekiaujantys politikai toliau puikuosis reklaminiuose rinkimų plakatuose – juk nei juose, nei ant pretendentų kaktų neparašyta, kad jie eina į valdžią toli gražu ne „vardan tos Lietuvos“, ne žmonių interesų ginti ir gerovės valstybės kurti... Kaip rodo viešumon iškilusios skandalingos istorijos, tokie žmonių „išrinktieji“ tik ir svajoja melstis Aukso veršiui – turto stabui, nusigręžiant nuo tikrųjų vertybių. Šiandien kaip tik išgyvename tokį gyvenimo tarpsnį: politinės korupcijos skandalo epicentre atsidūrė vienas didžiausių Lietuvos verslo koncernų ir vienos populiariausių, ypač – tarp jaunimo, politinės partijos dabar jau buvęs lyderis. Kad ir kokia būtų šios istorijos baigtis, ji bus pažymėta nusivylimo ženklu ir ilgus metus darys poveikį visuomenės ir verslo santykiams.

Lyderystė pati savaime nėra nei gera, nei bloga. Tai priklauso nuo jos vėliavą iškėlusios asmenybės tikslų ir priemonių jam pasiekti. Prisimenate: tikslai gali būti dorovingi arba ne. Lygiai kaip ir priemonės.