Šeimos sėkmės istorija Biržuose: apie duoną ir provinciją

Kalbant skaičių kalba, 2000 m. Kurganovų šeimai priklausančios UAB „Biržų duona“ (BD) apyvarta buvo apie 0,5 mln. Eur, 2015 m. – 8,3 mln. Eur. Darbuotojų skaičius išaugo nuo maždaug 80 iki 340.

Per parą įmonė iškepa apie 20 tonų kepinių. Pagal apyvartą ji užima 5–6 vietą Lietuvoje.

„Turim didesnių ambicijų. Dviejose pirmose vietose tarp šviežios duonos kepėjų – nelietuviškos įmonės. Tiek „Vilniaus duona“, tiek „Fazer“ – užsienio kapitalo įmonės. Lietuviško kapitalo kepykloms, puoselėjančioms tradicijas ir paliekančioms kapitalą Lietuvoje, tas dvi reikėtų aplenkti. Bet konkurencija irgi labai geras dalykas – ji priverčia temptis“, – šypsosi p. Andrius.

Pradžia

Nuo 1953 m. veikiančios kepyklos BD dabartinis etapas prasidėjo 1996-aisiais, kai Biržų konservų fabrike dirbęs inžinierius Viktoras Kurganovas buvo pakviestas jai vadovauti. „Lietkoopsąjungai“ priklausanti valstybinė kepykla tuomet jau buvo ties bankroto riba – pastatai apleisti, įranga sena, o joje dirbantys įsivaizdavo, kad viskas yra jų – tiek žaliavos, tiek produktai.

Kai „Lietkoopsąjunga“ nusprendė parduoti leisgyvę BD, Kurganovų šeima ryžosi avantiūrai. Pasak Andriaus Kurganovo, abu jo tėvai buvo „iš maisto pramonės“, taigi duonkepių verslo idėja jiems nebuvo svetima.

Šeima kepyklą privatizavo per kelis etapus. Paskutinis etapas, kai jie, anot p. Andriaus, „nusprendė įsigyti įmonę ir investavo ne tik finansų, bet ir savo žinių bei pastangų“, buvo 2000-aisiais. Nuo tada visos jo vasaros atostogos bėgo kepykloje, žaisti su draugais futbolą nebeliko laiko.

„Matyt, tai buvo pirmo vaiko šeimoje lemtis, jutau didesnę atsakomybę nei bendraamžiai, – šypsosi p. Andrius. – Jutau, kad turiu padėti tėvams, nes jie ryžosi imtis verslo, ir aš supratau, kaip tai buvo sunku.“

Anot pašnekovo, pakeisti žmonių mąstymą iš bendros nuosavybės į privačią lengva nebuvo, – ne veltui sakoma, kad lengviau lygioje vietoje pastatyti naują fabriką ir pradėti viską nuo nulio: „Tai užtruko. Galbūt daugelį dalykų BD būtų padariusi sparčiau, jei nebūtų reikėję to pereiti. Bet, kalbant apie tas vasaras, dabar džiaugiuosi, nes karjerą kepykloje pradėjau nuo eilinių darbų: sandėlio, žaliavų užsakymo, taip įgijau visokeriopos patirties.“

Kepykloje bėgo ne tik moksleiviškos, bet ir studentiškos jo vasaros. Ponas Andrius pasakoja VGTU baigęs pramonės inžineriją. Ketvirtame kurse pagal ERASMUS programą metus studijavo Danijoje, vėliau, studijuodamas magistrą VU Ekonomikos fakultete, įgijo rinkodaros specialybę.

Pašnekovas prisipažįsta: kai po trejų metų Vilniuje ir vienų Danijoje grįžo į Biržus, šioks toks kultūrinis šokas buvo: „Jaunimo nėra, visi draugai išsivažinėję, ir aš ten – toks vienišas.“ Sudėtingas buvo geras pusmetis, kol Vilniaus universitete pradėjo studijuoti magistrantūrą ir kiekvieną savaitgalį važiuodavo į mokslus.

„Ilgainiui viskas stojosi į savo vietas, įmonė po truputį irgi stojosi ant kojų. Nuo 2003 m. kepykloje jau dirbau kasdien. Dar po kokių trejų ketverių metų tėtis, įmonės direktorius, pradėjo perleisti man vis daugiau atsakomybės. Aš irgi norėjau įdėti ir savo indėlį, ne vien daryti tai, ką jis liepia. Įmonės viziją kartais matydavau kitu rakursu“, – pasakoja p. Andrius.

Kai paklausiu apie kartų konfliktą, jis šypteli: „Be abejo, mes visada diskutuojame. Iš pradžių aš jam nusileisdavau, dabar ir jis man, nes supranta, kad esame gerame kelyje.“

Prekių ženklas

Nuo 2003-iųjų BD ėmė kilti. 2010 m. kaip sparčiausiai auganti Panevėžio apskrities įmonė gavo „Gazelės“ apdovanojimą.

Ponas Andrius pasakoja, kad pirmąjį veiklos dešimtmetį daugiau buvo investuojama į fabriką – pastatus, įrangą, technologijas. Maždaug nuo 2010 m. pradėta investuoti į rinkodarą, prekių ženklą, identitetą.

Tiesą sakant, tikslina p. Andrius, apie prekių ženklą galvota anksčiau: pirmąjį logotipą gal 1999 m. nupiešė Biržų dailės mokytojas. Laikui bėgant, jis kito, kol galiausiai buvo išgrynintas iki dabartinio, atspindinčio įmonės vertybes ir tradicijas, – su sena kepykla, senais rakandais.

Anot pašnekovo, dabar, kai Lietuvoje įmonė prekiauja su visais tinklais, o kepinių rinka perpildyta, privalai išsiskirti ne tik gaminio skoniu, bet – pirmiausia – patraukti pirkėjo akį. Save p. Andrius vadina pedantu – jam ir pačiam svarbu, kad produktas būtų ne tik skanus, bet ir gražiai, estetiškai supakuotas. Ir nors tikina nesąs autokratiškas bendradarbiaudamas su dizaineriais, pripažįsta, kad asmeninio vertinimo yra nemažai.

„Manau, turiu gerą vidinę nuojautą. Ir jeigu tikiu, kad produktas ar pakuotė bus geri, taip ir būna. Jei turiu abejonių, jos dažniausiai ir pasitvirtina“, – šypteli pašnekovas.

Plėtra

Perfrazavus liaudies patarlę – vien pakuote sotus nebūsi. Šiuo atveju svarbu būtent tai, kas yra joje. Ponas Andrius pasakoja, kad ilgą laiką BD, kaip ir kitos Lietuvos kepyklos, kepė tik duoną, batonus ir riestainius, kiek vėliau „tėtis pasiūlė platesnio asortimento idėją“, kad įmonės gaminiai įtiktų įvairiems vartotojams. Tuomet buvo atidarytas bandelių cechas, kiek vėliau – sausainių.

„Jeigu keptume tik duoną, vargu ar būtume pasiekę tai, ką pasiekėme“, – sako p. Andrius.

Kartu su plėtra įmonė transformavosi, buvo nuspręsta investuoti į vidurinės grandies vadovus.

„Iš pradžių viską darėme patys: tėtis ir aš. Sesė, baigusi duonos kepimo technologiją, prisijungė 2006 m., paskiau ji baigė kokybės vadybos magistratūrą ir dabar dirba pačioje kepykloje. O naujų žmonių atėjimas buvo labai svarbus – atsirado rinkodaros vadovė, eksporto žmogus“, – pasakoja p. Andrius.

Eksportas

Eksportas – kiekvienos lietuviškos įmonės siekiamybė. BD dalį produktų eksportuoja apie trejus metus, didžiausia šaldytos duonos rinka – Amerika.

Kai pasitikslinu, ar gerai išgirdau – šaldytos? – pašnekovas linkteli: taip, tai visiškai iškepta ruginė duona, užšaldyta vadinamuoju šokiniu šaldymu –40 laipsnių temperatūroje, sandėliuojama ir transportuojama esant –18 laipsnių, jos galiojimo laikas – metai. Prekyba ir vartojimas paprastas – ištraukta iš šaldiklio, per valandą tokia duona atšyla, iš skonio jos nuo šviežiai iškeptos atskirti neįmanoma.

Pagrindinė jų rinka Amerikoje – ne „Wal-Mart“ tinklas, o rytų europiečių – lenkų, rusų – parduotuvės. Užsuka į jas ir amerikiečių, jiems įdomu, kokia ta ruginė duona.

„Partneriai iš Amerikos tikina, kad dar 20 metų rinka ten garantuota, – žmonės taip greitai nesuamerikonėja, kultūriniai vertybiniai dalykai ilgai išlieka svarbūs, kaip ir duona, kurią jie valgė tėvynėje. O paskiau, žiūrėk, ir amerikiečiai pripras“, – juokiasi p. Andrius. Jis pats turėjo įdomios patirties Pekine – kinai, paragavę 100% ruginių miltų duonos, negalėjo ja atsistebėti ir iki šiol jam rašo laiškus. Paklaustas, ar BD nesirengia eksportuoti duonos į Kiniją, p. Andrius tarsteli, kad kepyklų verslas Azijos regione – sparčiai kylantis segmentas.

„Mūsų eksportas dar gana jaunas, bet potencialo matome. Ne tik šaldytos duonos, bet ir ilgo galiojimo laiko produktų, tokių kaip „Grissini“ lazdelės, kurios vežamos į Europą“, – dėsto pašnekovas. Anot jo, su tarptautine rinka įmonė suka į modernumo kelią: siekia tarptautinių kokybės standartų, pasiekusi – jų laikosi.

„Viena, kai įmonė dirba tik Panevėžio apskrityje, kita – kai Lietuvoje, ir trečia – kai išvažiuoja iš šalies, – negali partnerių nuvilti nei kokybe, nei aptarnavimu. Tai priverčia tobulėti visą komandą. Kol nesusiduri su tam tikrais iššūkiais, esi vienoje komforto zonoje, susidūręs – turi iš jos išeiti“, – kalba p. Andrius.

Jis sako negalvojantis, kas būtų, jeigu būtų, t. y. jeigu tokia kepykla kaip BD veiktų šalyje su kur kas didesne rinka. „Galvoju tik apie patį rinkos dydį – jeigu ji būtų didesnė, ekonominis stimulas būtų kitoks. O dabar – mūsų mažiau nei 3 mln. ir be galo daug kepyklų. Konkuruodami mes važiuojame po kaimus, kartais vežame 5 ar 6 kepaliukus į kiekvieną parduotuvę. Logistikos sąnaudos didžiulės... Kita vertus, taip dirbdamas daug išmoksti, prisitaikai, nuolat galvoji, kaip veiklą padaryti efektyvią. Kartais Lenkijoje mūsų klausia: kaip jūs ten dirbate, kad vežate po penkis kepaliukus ir dar uždirbti sugebate. Pasirodo, tai galima ir taip daro visos Lietuvos maisto pramonės įmonės“, – šypteli pašnekovas.

Tradicijos ir robotai

Prieš gerus metus teko girdėti, kad duoną Biržuose „pagal tradicinius receptus kepa robotai“. Išgirdęs tai, pašnekovas nusijuokia: juk iš esmės duonos kepimo procesas nelabai ir skiriasi nuo to, koks jis buvo prieš šimtus metų. Tačiau jis patvirtina, kad BD – viena iš nedaugelio pramoninių kepyklų Lietuvoje, kurioje duona kepama pagal senuosius receptus – į tešlą maišoma natūralaus, pačių užsiauginto raugo, tešla fermentuojama, o duona tikrai kepama ant akmeninio pagrindo.

Tik kepalus į krosnį pašauna ir ištraukia ne močiutė su liže, o robotas, – tai automatizuotas procesas.

„Didieji gamintojai to seniai nebedaro. Vienas dalykas – reikia vietos kubilams laikyti, reikia laukti, kol susifermentuos tešla, – dėl to procesas gerokai pabrangsta. Įprasta industrinė duona iškepama per porą valandų. Mielės suveikė, kepalą suformavai, jis pakilo, ir kepi“, – dėsto p. Andrius ir priduria, kad jie duoną ir toliau keps „tikrai tuo pačiu metodu, nes tai yra paveldas, šimtametės tradicijos“.

Nuo idėjos iki lentynos

Kita vertus, įmonė neketina „užsiciklinti“ – modernioje laboratorijoje kuriami nauji produktai – iš viso grūdo miltų, be mielių ir t. t. Kelias nuo idėjos iki lentynos – įvairus. Pasak p. Andriaus, gerą pusmetį įmonė taiko „Lean“ gamybos sistemą, taikant vieną jos metodų, kuriami ir nauji gaminiai.

„Pradedame nuo idėjų, nuo konkurencinės analizės, žiūrime, ko reikia žmonėms. Pagrindinis mūsų veiksnys – vartotojas. Kai žinome, ko jis nori, ta linkme ir kreipiame savo kūrybinį potencialą. Tarkime, dabar pageidaujama, kad duonoje būtų kuo mažiau cukraus, taigi ieškai tokių sprendimų“, – aiškina pašnekovas. Anot jo, vadinamąją projektinę platformą kuria įvairių grandžių specialistai, jie teikia pasiūlymus, šie išgryninami ir atiduodami į rankas technologams, o šie jau eksperimentuoja su naujais produktais.

„Jie kuria, mes ragaujame ir vertiname“, – šypsosi p. Andrius. Naujų produktų bandymo vieta jis vadina firmines BD parduotuves ir skyrelius, jų Lietuvoje įmonė turi 18. Iš jų gauti pirkėjų atsiliepimai sufleruoja, ko žmonės nori.

Vienas naujų produktų, prie kurių dabar dirbama, – čiabata.

„Produktai iš Pietų Europos – čiabatos, prancūziški batonai – Lietuvoje nėra labai senas reikalas, bet galiu pasakyti, kad tikros čiabatos dar neturime. Ją, kaip ir juodą duoną, reikia ilgai fermentuoti, tuomet išgausi kepinio skonį, iškilimą, struktūrą su skylutėmis, į kurias suteka alyvuogių aliejus, kai mirkai jame riekę“, – kalba p. Andrius.

Anot jo, idėjų naujiems produktams randasi įvairiai. Antai itališkų duonos lazdelių „Grissini“ idėja kilo nuo mėsmalės, tiksliau, sausainių, kuriuos kepdavo močiutės ir mamos, per mėsmalę išsukusios tešlą. Kai sugalvojo, kad išsuktos tešlos juostelės gali būti ir apvalios, ir nesaldžios, su technologais skrido į Italiją pasidomėti, kaip kepamos itališkos duonos lazdelės. Dabar BD yra vos ne vienintelė Baltijos regione, kepanti „tuos pagaliukus“, o 2014 m. „Grissini“ pakuotė Milane vykusiame tarptautiniame dizaino konkurse laimėjo „Red Dot“ apdovanojimą. Beje, tais pačiais metais įmonė gavo ir „Login“ apdovanojimą – už interneto svetainę, pritaikytą mobiliesiems įrenginiams.

„Dabar tai įprasta. Bet 2014 m. mes buvome pirmieji“, – tarsteli p. Andrius. Kartais, sako jis, gaminys atsiranda iš „eilinių idėjų“. Antai kaneles nusižiūrėjo parodoje, užsienyje. Dabar jas kepa daugiau kepyklų, kaip ir „macaroonus“, bet BD buvo pirma, kuri ir vienus, ir kitus pradėjo gaminti masiškai.

Kalbant apie pirkėjų skonio kitimą, prie kurio įmonė taikosi, p. Andrius pasakoja, kad sulig kiekvienais metais mažėja tradicinės lietuviškos ruginės duonos paklausa. Tiesioginė koreliacija, matyt, čia būtų su žmonių skaičiaus mažėjimu, bet kinta ir vartojimo įpročiai – vis didesnę rinkos dalį užima šaldyti pusgaminiai, batonus ir baltą sumuštinių duoną keičia sumuštinių duona su grūdais ir t. t.

Paklaustas, ar ragauja konkurentų duonos, pašnekovas šypsosi: be abejo. Tai visų gamintojų praktika.

„Kita vertus, nevadinu jų konkurentais. Mes, kepėjai, esame labiau bendruomenė, partneriai. Aišku, įmonėje kuriame strategijas, kaip atsikovoti dalį rinkos, bet su visais kalbamės ir bendraujame“, – dėsto p. Andrius.

BD – Biržų dalis

BD – 100% šeimos valdoma įmonė. Svarstau, tai labiau džiaugsmas ar galvos skausmas, o p. Andrius čia mato kelis aspektus: „Viena – mes niekada neišvengsime pokalbių apie darbą prie vakarienės stalo, net per Velykas, bet nuo to nepabėgsi. Antra – įmonės tvirtybė kartais ir yra šeima, branduolys, kuris suburia žmones. Sakyčiau, pas mus jau yra ir kartų kaita, nes tėtis man perduoda vis daugiau atsakomybės.“

„Kitas dalykas, – tęsia jis, – vidurinės grandies vadovai taip pat tarsi susitelkia aplink šeimos branduolį, taip visi kartu ir laikosi. Kartais diskutuojame, kas geriau – dirbantis akcininkas ar samdomas vadovas. Mano nuomone, jei akcininkas atsidavęs darbui, turi pakankamai patirties ir kompetencijos, geresnio vadovo už jį nerasi.“

Kita vertus, sako jis, įmonė nėra tik pelnas ir plėtra: „Kiekviena įmonė, jeigu ji labai didelė, gali prisidėti prie visos Lietuvos bendruomenės kūrimo, jei mažesnė, kaip mūsiškė, – prie vietos reikmių. Kaip aš sakau – BD yra tam tikra dalis Biržų.“ Pašnekovas vardija: įmonė yra viena didžiausių rajono darbdavių, sumoka daugiausia mokesčių į savivaldybės biudžetą, yra matoma visame Biržų gyvenime – nėra renginio, kultūrinio ar sportinio, kuris apsieitų be BD.

Maratonas

Kaip ir maratonas Biržuose. „Begalinio bėgimo entuziasto“ p. Andriaus iniciatyva šiemet treti metai per miesto šventę bus bėgamas pusmaratonis. Anot pašnekovo, miesto šventė anksčiau buvusi blankoka: koncertas ir alus, tad jis pasiūlė bėgti miesto gatvėmis. Pasiūlymas buvo priimtas, Biržai įtraukti į vieną iš Lietuvos bėgimo taurės etapų. Pirmaisiais metais bėgo apie 400 žmonių, pernai – 700, šiemet gal pavyks pritraukti 1.000.

Pradėjęs bėgioti 2008-aisiais, nuo Vilniaus maratono, dabar ir užsienio maratonuose dalyvaujantis p. Andrius sako, kad bėgimas jam – hobis. Kalbant apie sąsają su verslu – atsipalaidavimo forma: „Vieni gal geria vyną, kiti žiūri „teliką“, aš bėgioju. Dabar tai gal skamba truputį banaliai, nes bėgioja daugelis, bet verslo žmonėms, kurie susiduria su įtampa, fizinis krūvis, kad ir koks jis būtų, – be galo teigiamas. Jis veikia ir organizmą, ir kūrybiškumą – bėgant kyla daug idėjų. Apie tai kalba daug verslininkų, ir ko nors naujo čia nepasakysiu.“

Biržai – ne užkampis

Provokuoju pašnekovą: įdomu, ką pasakytų Biržuose sutikti žmonės, paklausti apie BD įvaizdį.

„Labai geras klausimas. Pas mus dirba daug žmonių, yra ir darbininkų kaitos – visada bus tokių, kurie ieško geresnio gyvenimo ir uždarbio. Kam nors kitam gal kirbės pavydo jausmas... To nepaneigsi, todėl ir nuomonių gali būti įvairių“, – sako p. Andrius. Po pauzės priduria, kad įmonė mažame mieste nėra pranašumas: visi visus pažįsta.

Ar čia tik neprasimuša pokalbio pradžioje nuskambėjusi gaidelė apie jaunystėje išgyventą provincijos gūdumą?

„Ne, – sako pašnekovas. – Aš pats dėl to nekompleksuoju, bet žinau, kad kai kuriems vadovams iškyla problemų. Kai reikia priimti kokį nepopuliarų sprendimą, manau, dažnas pagalvoja, kaip jam reikės tą „nuskriaustą“ žmogų šeštadienį turguje susitikti ir ką apie jį kaimynai kalbės. Aš jau turiu patirties ir kartais nebereaguoju į daug dalykų. Manau, kad viso ko variklis į priekį vis dėl to yra pozityvumas.“

Žodžio „provincija“ jis nevengia, tačiau, sako, Biržai išgyvena pokyčių etapą – ir valdžios pokyčių, ir kalbant apie merų rinkimus: „Stagnacijos laikotarpis po Nepriklausomybės atgavimo Biržuose tęsėsi gal visus 20 metų,

dabar jau po truputį juda. Bet vėlgi čia kaip įmonėje – viskas priklauso nuo vadovų, nuo jų idėjų. Gal ne taip greitai, gal palengva, bet per 26 metus tikrai galima šį tą padaryti. Kad ir minimaliais žingsniais. Kartais daug nereikia – medį pagenėti, gėlių pasodinti, ir jau kitaip atrodo. Juk kai aplinka graži, žmonės tobulėja.“

Ponas Andrius sako nebijąs gyventi Biržuose, nes yra įsitikinęs, kad ir regionai gali klestėti, būti modernūs ir populiarūs, pavyzdys čia būtų Skandinavija. Kita vertus, šypteli, mažas miestas turi ir pranašumų: „Jau praėjo tie laikai, kai buvau jaunas čia vienas, dabar mūsų įmonės darbuotojų amžiaus vidurkis nesiekia 40-ies metų, dalis jaunų mūsų vadovų į Biržus grįžo iš Vilniaus, iš užsienio, ir tai daug ką pasako.“

Jis pasakoja sulaukiantis žinučių iš savo vaikystės draugų, gyvenančių Didžiojoje Britanijoje ar Norvegijoje, jie klausia, ar turėtų Biržuose perspektyvų: „Jie rašo, kad galvoja grįžti, bet mąsto stereotipiškai: grįžus susirasti darbą bus lygiai taip sunku kaip nuskristi į Mėnulį. Sakau jiems, nebūtinai kalbėdamas apie mūsų įmonę, – Biržuose yra ir alaus daryklų, ir kitų įmonių, gal nebus čia toks atlyginimas, gal nebus tokių sąlygų, gal reikės pasimokyti, prisitaikyti, bet jei bus norų, ambicijų, tikrai pritapsite ir galėsite normaliai gyventi.“

„Manau, nėra problema – Biržai, Vilnius ar koks kitas miestas. Pagaliau Biržai keičiasi, kad ir po truputį. Svarbu, kad čia išliktų tradicijos – duonkepystės, aludarystės, kad miestas klestėtų“, – sako p. Andrius.