Užimtumo tarnybos vadovė: koks jis – vadinamojo aukso amžiaus kandidatas

Keičiant darbą, atlyginimą galima pasikelti net iki 30%. Inga Balnanosienė, Užimtumo tarnybos vadovė, sako, kad darbuotojai santūriau žiūri į naujo darbo paieškas. Priežasčių daug: šiemet įmonės atleidimų lapelių išdalino kur kas daugiau nei pernai, kai kurias darbo vietas užėmė imigrantai. O ten, kur labiau reikia galvoti, o ne rankų darbo, įsitvirtina dirbtinis intelektas. Tad „pasivaikščiojimai“ iš vienos bendrovės į kitą tampa vis retesni, vis dėlto darbo pasiūlymų kol kas dar yra.

Vis daugiau personalo specialistų kalba apie tai, kad darbdaviams prasideda geresni laikai: jie jau turi iš ko rinktis darbuotojus, nes ilgus metus visi koziriai buvo pastarųjų rankose.  Ar Užimtumo tarnyba irgi tą tendenciją jaučia?

Taip, išties turėčiau sutikti. Ir ne tik Lietuvoje tai juntama. Mes dirbame europiniame tinkle ir visose šalyse matome labai panašias tendencijas. Buvusi stipri darbuotojų pozicija dar išlieka, bet tos svarstyklės po truputėlį krypsta darbdavio naudai. Žinoma, galima ieškoti įvairiausių priežasčių, bet pagrindinės yra tos, kad visgi dėl darbo jėgos, kurios anksčiau taip trūko, darbdaviai investavo į technologinius procesus. Dirbtinis intelektas taip pat pagelbėjo. Ir visoje Europos Sąjungoje prognozuojame tik stiprėjančias šias tendencijas. Ypač ten, kur reikia mažai kvalifikuotos ir vidutinės darbo jėgos.

Vadinasi, darbuotojų „pasivaikščiojimai“ po darbovietes irgi bus retesni? Žmonės, ko gero, jau apgalvoja, ar tikrai verta dėl šiek tiek didesnio atlyginimo keisti darbą, nes paprasčiausiai tokių pasiūlymų ateityje bus mažiau.

Manau, kad taip, bet tas turi keistis su laiku. Taip greitai mąstymo nepakeisi. Žmonės iki šiol žinojo, kad nesunkiai ras kitą darbą: jei ne vienur, tai kitur. Atlygis daugiau mažiau panašus, gebėjimus taip pat galima atsinešti ir pritaikyti. Nebijojimas išeiti, manyčiau, dar tikrai išliks. Ir tas nėra blogai, nes praėjo tie laikai, kai dirbome dvidešimt metų vienoje darbovietėje. Galvojome, kad gal ir ne visai ten gerai, bet neieškojome jokių kitų galimybių. Tai vien ši karta išmokė net ir vyresniuosius nebijoti ir vis ieškoti naujų sprendimų. Vis dėlto žmonės keisdami darbus ilgiau pagalvos, ar tikrai verta.

O lojalumas dar išlieka vertybė ar jau galima jį palaidoti?

Tikrai išlieka. Su verslo atstovais diskutuojame, kas yra tas lojalus darbuotojas. Ir neretai išvada yra tokia, kad lojalūs yra tie, kuriais šiuo metu pasitikime. Be to, darbdaviams lojalumas lieka viena didžiausių vertybių dėl to, kad tai yra investicija į žmogų, kuri darosi vis brangesnė. Ir tas žmogaus kapitalas bei jo sukuriama pridėtinė vertė yra labai svarbi verslui. Kitoje barikadų pusėje yra darbuotojai, kuriems lojalumas nėra pagrindinė vertybė. Jie nori visai kitų dalykų: savirealizacijos, atsakomybės prisiėmimo, taip pat lankstesnių darbo sąlygų.

Dauguma ieško darbo dermės su šeima, asmeniniu gyvenimu. Vis dažniau šnekama apie keturių darbo dienų savaitę. Ypač jaunoji karta įsitikinusi, kad tai įmanoma, nes galėtų tas kitas dienas dirbti intensyviau. Apskritai ši karta atsineša kitas vertybes. Mes visi turime dažniau naudoti informacines technologijas tam, kad prakalbintume jaunus žmones, kad juos pažintume. Dabar ir kavinėse juk matome susėdusią jaunuolių grupę, kurie puikiausiai bendrauja telefonais. Lygiai taip pat ir darbo vietoje. Ir jiems tai natūralu. Juk visais laikais buvo kartų skirtumai.

Ką daro šiuolaikinės įmonės? Jos bando atrasti dermę tarp įvairių kartų vien tam, kad kurtų brandesnę kultūrą įmonėje, išnaudotų visų kartų pranašumus.

Ar egzistuoja jaunystės kultas? Atrankos specialistai ne kartą yra pripažinę, kad nors oficialiai amžius nėra skelbiamas, nes negalima, bet jų klientai pasako, esą jiems „pensininkų“, kurie yra vyresni nei 35 metų, nereikia. 

Yra įvairių situacijų, bet negalėčiau nesutikti. Jaunystės kulto gal ir nėra, bet išties teorija nuo praktikos skiriasi. Mes taip pat pastebime, kad į atrankas aktyviau yra kviečiami žmonės to vadinamojo aukso amžiaus, tai yra nuo 30 iki 45-erių. Bet, kalbant apie vyresnės kartos žmones, žmones, kuriems per 50, tikrai negalime sakyti, kad tai yra nurašyta karta. Labai skiriasi, kur tas žmogus yra ir koks jis yra. Be to, nors nedidelė ta mūsų Lietuva, bet darbo rinkoje požiūris ar net stereotipai skiriasi.

Visiškai vienaip atrodo Vilniaus ar kito didesnio miesto darbdaviams: jiems į darbą priimti vyresnį žmogų yra normalu. Ir tas pats žmogus dažnai būna kitoks, nes ir galimybių turėjo daugiau, ir jo akiratis yra platesnis.  Jis yra atviras pokyčiams, noriai mokosi, net ir informacinių technologijų sritis jam nėra tabu. Ir kaip kitą pavyzdį imkime žmogų iš regiono, kuris galbūt dirbo toje vienoje įmonėje visą laiką, neturėjo tiek daug galimybių kelti savo kvalifikacijos, plėsti akiračio. Tad šio žmogaus profilis yra kitoks. Ir turiu pasakyti, kad ne darbdaviai nuvertina šiuos žmones, bet labai dažnai šių žmonių savivertė yra gerokai žemesnė už jų galimybes.

Galėtų, bet nedrįsta?

Labai nedrįsta. Išties neretai girdime: „Na ką čia, vaikeli, man jau mokytis. Man jau smertis ant nosies.“ Tai iš tikrųjų yra sudėtinga situacija. Savivertės prasme mokymosi galimybės praktiškai yra nenaudojamos arba naudojamos minimaliai. Tad šiuo atveju turiu pasakyti, kad akmenukas yra darbuotojų, ne darbdavių darže.

Neseniai išgirdau tokius terminus kaip karjeros saulėtekis ar karjeros saulėlydis. Darbą sunku rasti ne tik 50+ kartos atstovams, bet ir jaunimui, nes šis neturi darbo patirties. Ar turėtumėte patarimų tokiems darbuotojams? Ir kodėl darbdaviai turėtų nebijoti priimti jauno ar vyresnio žmogaus?

Auksinės taisyklės tikriausiai neatrasime. Bet patarimas, kurį visą laiką duodu jaunam žmogui: pirmiausia pradėkite mažais žingsniukais. Pradėkime nuo ko nors. Atraskite save. Jei matote, kad nepavyko ar jaučiatės ne savo rogėse, sustokite. Truputį įkvėpkite oro. Šiais laikais galima ir savanoriauti, ir į užsienį išvykti, pastudijuoti ir grįžti. Nenorėkite visko iš karto. Pabandykime įrodyti savo vertę padarytu darbu, sukurtu produktu, pasiektu rezultatu. Ir, aišku, reikia augti, nes labai dažnai jaunas žmogus mano, kad jis viską žino ir visko jam reikia. Duonos ir žaidimų. Bet ta duona ir žaidimai turi derėti su sukuriamu rezultatu.

O vyresnio amžiaus žmonėms? Čia patarimas galbūt būtų visiems. Mes visi tapsime vyresni. Todėl reikia galvoti apie ne tik vadovėlyje perskaitytą sąvoką „mokytis visą gyvenimą“, bet ir išties profesiškai tobulėti ir nuolat mokytis, nes nei diplomas, įgytas prieš dvidešimt metų, nei kokia nors darbo patirtis vienoje aplinkoje nesukuria profesionalo įspūdžio. Vyresnio amžiaus žmonėms patarimas būtų nebijoti ir bandyti atrasti savo kompetencijų, ne tik profesinių, bet bendrųjų.

Užimtumo tarnyba, ko gero, geriausiai pažįsta ir Lietuvos darbdavius, ir kandidatus. Kokie darbdaviai yra patys patraukliausi? Ką žmonės labiausiai vertina, kai renkasi, kur dirbti?

Žmonės labiausiai vertina socialinį ir ekonominį saugumą: tas įmones, kurios yra stabiliai veikiančios. Kur yra pagarbos darbuotojui kultūra, kur yra galimybė save realizuoti, išsakyti savo nuomonę. Šios dienos žmogus nebėra tas tylus peliukas, kuris tik vykdys. Jis turi žinoti ir gauti atsakymą, kodėl tai yra svarbu. Taip pat žmonės labai vertina įmones, kurios investuoja į darbuotojus, taip pat ir į technologijas. Ir kur yra saugi darbo aplinka, puoselėjama nuo vadovo iki kiekvieno lygmens darbuotojo.

O darbdaviams kas svarbiausia atsirenkant kandidatus?

Pirmiausia – kvalifikacija. Neretai tenka dalyvauti tokiose diskusijose, ar svarbu yra diplomas. Aš visą laiką atsakau, kad priklauso nuo to, ką mes darome ir kas tame diplome yra. Jeigu jame yra tiktai įrašas, tai yra viena. Bet tikrai nė vienas iš mūsų nenorėtume, kad mus operuotų chirurgas, kuris šiaip kur nors neformaliu būdu įgijo patirties, nesvarbu, kokio lygio tai yra operacija. Lygiai taip pat su statybos darbų vadovu. Taigi diplomas ir kvalifikacija yra svarbu, bet darbdaviai vis dėlto vertina kompetenciją – profesinę ir bendrąją. Jeigu šios dvi grupės sudaro rinkinį ir jeigu yra tarp jų sinergija, tokį darbuotoją darbdavys norės išlaikyti.

Anksčiau Lietuvai buvo ypač skaudi problema išvykstantys specialistai. Dabar jų vis didesnė dalis grįžta. Ar šalyje yra pakankamai gerų specialistų?

Mes turime tų specialistų labai daug. Ypač puikiai parengtų informacinių technologijų specialistų, kurie yra graibstomi kitose valstybėse. Taip pat girdime apie studentus, laiminčius pasaulinio lygio premijas ir kuriančius pasaulinio lygio projektus. Mes turime labai stiprių specialistų sveikatos, biomedicinos, inžinerinės pramonės srityse.

Ir tie talentai tikrai ne visi išvyksta. Labai didelė dalis jaunų žmonių mato vertę būtent savo šalyje. Jau yra puikiausiai įsitvirtinusių vienaragių, sukurtų jaunų žmonių.

Mes Europoje dažnai diskutuojame, kas yra tas talentas. Man talentas yra profesionalas savo vietoje. Ir aš manau, kad Lietuvai visose profesijose tų talentų ir talentingų žmonių vis dar trūksta. Kaip ir bet kurioje kitoje šalyje. Ir, žinoma, talentu galime vadinti tuos išskirtinius žiburėlis, kurie kuria kitokią, kito lygio paslaugą, kuria kito lygio rezultatą.

Norėčiau jaunimui palinkėti: nebijokite savęs atrasti rinkdamiesi tą profesiją, kuri jums yra brangi ir kuri gali padėti realizuoti save šimtu procentų. Tapkite talentu bet kuriame lygmenyje. Negalvokite, kad talentas tai yra tik teisininkas ar tik medikas, dirbantis labai aukšto lygio darbą. Ir linkėčiau darbdaviams, bet labiausiai patiems talentams nebijoti pasakyti, kad aš savo srityje esu geriausias.

Ir tada Lietuva bus konkurencingesnė, palyginti su kitomis valstybėmis?

Ji jau yra konkurencinga. Tačiau tikrai turime kur padirbėti šitoje srityje. Pirmiausia išnaudoti dirbtinio intelekto galimybes, ne bijoti, o prisijaukinti jį. Galvoti jau dabar apie žaliąją bei žiedinę ekonomiką ir jos svarbą bei virsmą visuose sektoriuose.

Mes tapsime konkurencinga šalimi tada, kai dar daugiau investuosime į procesus, kuriuos gali atlikti mašinos robotai, o žmogiškąjį kapitalą pasiliksime vis dėlto tiems sprendiniams, kur reikalingas žmogus.

Lietuva ne kartą yra įrodžiusi, kad susitelkę, ne konkuruodami, bet ieškodami išeičių, galime daryti stebuklus. Turėjome pandemijos periodą, puikiausiai suvaldytą: čia jau ir ekonominiai rodikliai tai įrodo. Ukrainos pabėgėlių situacija parodė, kokia stipri Lietuva yra ir kokia ji vieninga gali būti.

Kokią įtaką Lietuvos darbo rinkai turi imigrantai, nes jų kasmet vis daugiau?

Tai yra labai sudėtingas klausimas ir labai skirtingi gali būti atsakymai. Manau, kad Lietuva jau seniai nebėra pigios darbo jėgos šalis. Tai, ką išgyveno visos ekonomiškai stiprios šalys, tai dabar pradeda išgyventi Lietuva. Mums darbo jėgos tikrai trūksta ir mes, nors turime daug darbo ieškančių žmonių, negalime atliepti kvalifikuotos darbo jėgos poreikio. Valdoma imigracija yra natūralus procesas. Lietuva Europos Sąjungoje veikia užtikrindama vieną iš keturių laisvių. Tai – laisvas asmenų judėjimas. Ir mes neišvengsime šitų procesų. Žinoma, yra kita medalio pusė: žmonės turi dirbti, turi uždirbti ne mažiau negu Lietuvos pilietis toje pačioje darbo vietoje. Ir čia jau turi įsijungti kontrolės mechanizmai vien tam, kad nebūtų darbo užmokesčio dempingo, kad atvykstantys žmonės atvyktų tikrai sukurti pridėtinės vertės mūsų šaliai. Ir kad Lietuva netaptų tranzito valstybe arba vartais į kitas Europos Sąjungos šalis.

Antras dalykas – atvykę žmonės. Jie turi jaustis saugūs visuomenėje. Ir čia mums reikės padirbėti labai daug, nes dar turime stereotipų, daug mitų apie atvykstančius į Lietuvą darbuotojus, kad jie nenori to, kad jie nenori ano. Bet labai dažnai net neklausiame tų darbuotojų, ko jie nori, ir tiesiog nusprendžiame patys.

Bet iš esmės visi tyrimai rodo, kad ekonominė emigracija naudinga tada, kai ji atliepia labai aiškų darbo jėgos poreikį. Tai reiškia, jei mums trūksta 10 tūkst. konkrečios profesijos darbuotojų ir mes jų atsivežame, viskas yra gerai. Bet jeigu tik sukuriame prielaidą, kad kurios nors profesijos atstovų trūksta ir jų atsivežame, bet jie paskui dirba kitus darbus ar net kitose šalyse, tai jau nėra tas reiškinys, kurį turėtume vertinti pozityviai.

Tačiau, kalbėdama apie trečiųjų šalių piliečius, noriu prisiminti visai netolimą praeitį. Karo Ukrainoje pradžioje į Lietuvą atvyko arti 100.000 žmonių ir labai daug jų buvo darbingo amžiaus. Mes sutelkėme visas pajėgas nuo pat pirmo taško ir dirbome kartu. Užimtumo tarnyba, nevyriausybinės organizacijos, verslas. Ir ką mes turime? Turime vienus geriausių rodiklių Europoje, tai yra 50% atvykusių darbingo amžiaus žmonių dirba ir kuria pridėtinę vertę, mokosi lietuvių kalbos, puikiausiai integruojasi visuomenėje. Ir aš manyčiau, kad svetingumo sektoriuje tas srautas žmonių iš tiesų buvo vienas iš veiksnių, sumažinusių darbuotojų poreikį.

Dabar daug kalbama apie Vokietijos brigadą. Kokią įtaką turės jos įsikūrimas Lietuvoje ir ką Užimtumo tarnyba gali pasiūlyti atvykusiųjų artimiesiems?

Vokietijos brigada yra ypač svarbus žingsnis valstybės gynybinio kontekstuose ir planuose, ypač dabar, kai padėtis pasaulyje ne itin stabili. Sėkmė ir karių integracija priklausys nuo to, kiek saugiai ir gerai jausis juos supantys žmonės. Nes kariai atvyksta dirbti, bet yra sutuoktiniai ir sutuoktinės, vaikai, kartais net tėvai, kuriuos reikia prižiūrėti.

Į Lietuvą žmonės atvyksta iš ekonomiškai saugios aplinkos. Tai nėra žmonės, ieškantys darbo, nėra ekonominiai migrantai. Mes tiesiog turime susitelkti su darbdaviais, su socialiniais partneriais Vokietijos prekybos pramonės rūmais ir parodyti, kad yra Lietuvoje dirbančių Vokietijos piliečių, kad yra sąlygos dirbti tam tikrus darbus. Aišku, ne visus, nes jeigu lygintume darbo užmokestį medicinos sektoriuje ar švietimo sektoriuje, negalėtume sakyti, kad tai yra konkurencingas darbo užmokestis.
Kiti sektoriai – gamybos, informacinių technologijų, inžinerinės pramonės – jau tikrai gali konkuruoti ar bent jau pradėti tai daryti su Vakarų šalimis. Todėl mes pakvietėme ir darbdavius jungtis prie iniciatyvos skelbti specializuotame portale galimus darbo pasiūlymus. Šeimos nariams visa informacija bus vokiečių kalba. Bus ir gerųjų praktikų pristatoma.

Be to, kai kurie artimieji, jei neieškos darbo, gali norėti savanoriauti. Mes taip pat pasiūlysime visą spektrą savanorystės veiklų, jeigu bus toks noras. Ir dar vienas dalykas yra vaikai. Tai reiškia, kad turime parodyti, jog Lietuva turi švietimo sektoriuje pakankamą pasiūlą tiek darželių, tiek mokyklų, kur atvykusių šeimų vaikai gali būti ugdomi.

Apibendrindama praeinančius metus, ką galėtumėte įvardinti, kas buvo svarbiausia darbo rinkoje ir kas mūsų laukia kitąmet?

Manyčiau, kad šie metai buvo tokie išlikimo metai. Turėjome ir energijos kainų svyravimus, ir nestabilią geopolitinę situaciją. Pokyčių įvyko daugelyje sektorių, o baldų gamybos pramonė patyrė nuosmukį, bet dabar jau stebime atsigavimą. Ir kitų sričių, kuriose vyrauja eksportas ir gamyba, įmonėms šie metai nebuvo lengvi. Be to, verslas nemažai investavo į technologinius procesus, dėl to girdime ir apie darbuotojų atleidimus. Net ir grupės darbuotojų atleidimų skaičius šiemet nebuvo mažas.

Tas technologinis progresas ir kitais metais, mano galva, liks svarbus, tad turime pagalvoti, kaip užtikrinti darbuotojų mokymą ir perkvalifikavimą dar jiems dirbant. Ne spręsti pasekmę, bet pagalvoti, kaip galime pašalinti būsimą nedarbo priežastį.

Kiti metai nežada kokio nors didžiulio proveržio. Tiek verslas, tiek mes, kaip darbo rinkoje veikiantys ekspertai, tikimės stabilumo. O jo labai reikia. Tekstilės pramonė liks sudėtinga sritis, logistikos sektorius – irgi. Atrodo, kad įtampos darbo rinkoje bus ir kitais metais.