Markauskas: universitetai moko, bet patys tik dabar atranda vadybą
Nesiimčiau vertinti, kokioje stadijoje mes esame: ar geroje, ar blogoje. Ryškesni pokyčiai prasidėjo ne taip ir seniai, manau, vienas iš jų buvo tarybų atsiradimas, kuris įnešė išorinių žmonių į universitetų valdymą. Dabar pokyčių yra, ir ypač svarbu, kad universitetai jau dėliojasi savo strategijas, ko, manau, daugybę metų, o gal ir išvis niekada nebuvo. Visi šie pokyčiai teigiami, kiek greitai jie vyksta, labai priklauso ne vien tik nuo universitetų, bet ir nuo asmenybių, kurios jiems vadovauja. Akivaizdžiai matome, kur stiprūs lyderiai, ten ir pokyčiai didesni, greitesni.
Be to, būkim „biedni“, bet teisingi: startinė pozicija ne visų vienoda. Nepriklausomybės aušroje padarėme rimtą klaidą nuleisdami kartelę, kad pakankamai daug organizacijų galėjo tapti universitetais visai nesunkiai. Bet nuo to, kad jie tapo universitetais, nereiškia, kad įgijo universitetinę kultūrą, tradicijas ir vertybes. Kur to buvo nedaug dar neturint šio statuso, ten ir neatsirado. Taigi, situacija pakankamai mišri, dinamika eina į teigiamą pusę, bet bendro vertinimo šiuo metu pateikti nedrįsčiau.
O ką manote apie universitetų jungimąsi? Kaune jau pastebimas aktyvumas, Vilniuje dar tyla, o reginių ištroškusieji kalba apie griežtesnės rankos politiką.Viešojoje erdvėje vyksta labai įdomi diskusija: nuo pozicijos, kad nereikia keisti, bet gerinti kokybę, iki sakymo, jog viską reikia jungti, tik tam trūksta politinės valios. Aš į tai žiūriu kaip žmogus, kuris šį bei tą suvokia apie organizacijų valdymą. Įmonių jungimas turi būti paremtas sinergijos siekimu, kitaip tariant, prie dviejų pridėjus du, turi būti penki. Jeigu išeina keturi, tai nėra prasmės taip daryti, nes tai yra laikui imlus ir rizikingas procesas, kuriam reikia pinigų. Jeigu aiškios naudos iš to nesimato, jungtis neverta.
Žingsnis Kaune, kai rimti, pakankamai geros kokybės universitetai galvoja apie jungimąsi, nebūtinai bus sėkmingas, bet tikrai gali išeiti gera sinergija ir naujas galingas bei kokybiškas darinys. Tačiau jungiant universitetus, kuriems sunkiau sekasi kokybės ir kiekybės prasme, gali būti, kad prie dviejų pridėjus du išeis netgi trys. Todėl aš žiūrėčiau kiekvieną konkretų atvejį ir variantus.
Reikėtų atlikti rimtą studiją, o ne šiaip sakyti, kad trūksta politinės valios ir kad galų gale atsiras kas nors drąsus, trinktelės kumščiu į stalą ir uždarys kelis universitetus arba formaliai apjungs į vieną. Studija parodytų, kokie variantai yra perspektyvūs. Matant tą naudą, manau, universitetų bendruomenes būtų visai nesudėtinga įtikinti. Vien biurokratinio veiksmo visi bijo ir bijo universitetų bendruomenių reakcijos. Taigi, mechaninis požiūris čia yra labai pavojingas.
Ar lėtame jungimosi procese neįžvelgiate asmeninių ambicijų? Panašu, kad kai kuriais atvejais aukštas pareigas universitetuose užimantys asmenys nenori jų prarasti ir stabdo judėjimą.Čia nėra ko įžvelginėti. Taip yra visada ir tai visiškai normalus reiškinys. Versle lygiai taip pat: kai jungiasi dvi įmonės, visada kyla klausimas, kaip bus su aukščiausiais vadovais. Bet jie nėra amžini. Be to, ambicijų yra ne tik tarp vadovų, universitete jų yra visuose lygiuose, žmonės ten yra išsilavinę ir daug siekiantys. Čia ne įmonė, kur cecho lygyje jau diskusijos nekyla, o tiesiog pasakoma, ką padaryti. Universitete taip nepavyksta, reikia įrodyti žmonėms veiksmo naudą, aišku, galbūt ne visi su visais scenarijais sutiktų, bet kai yra sunkiai paneigiami faktai, diskusija tampa racionalesnė. Yra ambicijos, yra noras išlaikyti visas tyrimų sritis, kur žmonės darbuojasi, nes jie daug metų tam atidavė ir jei kas nors pradeda abejoti, ar ta tyrimų sritis yra perspektyvi, tai reakcija būna labai negatyvi.
Iš esmės universitetai tik dabar atradinėja vadybą, kas yra paradoksalu, turint galvoje, kad praktiškai visi jie, kad ir kokie bebūtų Lietuvoje, turi vadybos studijas. Tai, kad universitetai vadyboje menkai naudojasi savo intelektiniais resursais, man iki šiol yra mistika. Jie visus moko vadybos, bet patys nelabai tuo naudojasi.
Visiškai pritariu minčiai, kad rektorius turėtų būti labiau lyderis mokslo ir vizijos formavime, o kanclerio pareigybė, kuri yra universitetuose, turėtų būti labiau susijusi su vadybiniais dalykais. Universitetai vis tik didelės organizacijos: ūkiai stambūs, žmonių šimtai, pinigai cirkuliuoja nemaži – tai tikrai net ne vidutinės įmonės dydžio organizacijos, tai dideli dariniai, ir reikėtų labai stiprių vadybininkų. Būtent šioje grandyje reikėtų daryti greičiausius pokyčius.
Kaip besikeičiančioje aplinkoje vertinate Vilniaus universitetą? Šalia KTU lyderis atrodo apsnūdęs.
Komentuodamas turėčiau interesų konfliktą, viena vertus, esu išorinis žmogus, kita vertus – tarybos narys. Galbūt VU nebuvo greičiausias skelbiant apie permainas ir naujas idėjas, bet jis vienareikšmiškai yra galingas. Jame yra visko, ir tai visiškai normalu, žinant, kokią istoriją turėjo per pastaruosius dešimtmečius. Vienas iš svarbių etapų buvo tai, kad universitetas iš karto po nepriklausomybės nukraujavo asmenybių ir labai gerų specialistų prasme, kurie patraukė į verslą ir politiką. Aš tikrai manau, kad VU turėtų save matuoti ne su KTU, jis neturi būti vien Lietuvos ar regiono universitetas, jis turi būti Europos. Nelyginčiau Vilniaus su Kaunu, turime dirbti kartu, kad kuo geriau atrodytume bendrame Europos paveiksle.
Kiek Lietuvoje galėtų būti universitetų, kai susitvarkysime su ambicijomis ir vadybos stygiumi, baigsime jungimosi procesus?2-3 yra tas skaičius, kuris pagal mūsų gyventojų skaičių būtų racionalus. Universiteto dydis galbūt galėtų būti apie 50.000 studentų. Bet kalbant apie skaičių reikėtų kalbėti ir kokie tai būtų universitetai. Galime turėti klasikinės aukštosios mokyklos viziją, kuri turėtų tam tikras sritis. Galime kalbėti ir apie specializuotus universitetus, kurie būtų ypač svarbūs Lietuvai galvojant apie savo strategines sritis. Kol kas bandome viską daryti, visur investuoti, ir tai yra viena iš didžiausių mūsų bėdų. Jeigu tai palygintume su verslu, įmonė, kuri investuoja į visur ir į viską, paprastai neilgai gyvuoja. Globaliame pasaulyje, kuriame dalyvaujame, konkuravimo aspektas yra vienas iš svarbiausių, mes jį galime neigti, bet jis niekur neišnyksta.
