„Enefit“ vadovas: iki 2050 m. elektros poreikis išaugs daugiau nei 5 kartus

Pagal SBI duomenis, gyventojai jūsų bendrovę vertina kaip tvariausią energijos tiekėją. Kaip jums atrodo, ar jie buvo teisūs?

Malonu gauti tokį įvertinimą ir, manau, jis turi pagrindą. Iš didžiųjų nepriklausomų energijos tiekėjų esame vieninteliai, kurie gyventojams tiekia tik žalią mūsų regione pagamintą elektros energiją. Be to, mūsų seserinė įmonė „Enefit Green“ yra didžiausia vėjo elektrinių parkų valdytoja Baltijos šalyse. Vien Lietuvoje turime 5 vėjo parkus ir dar 3 statomi. Tad galima sakyti, kad gyventojai mato ir pastebi mūsų įdirbį ir kryptingus verslo tikslus, susijusius su tvarumu.

„Enefit“ priklauso „Eesti Energia“ grupei – ar ir kitas grupės įmones gyventojai vertina panašiai?

Pagal tą patį SBI, Estijoje „Enefit“ vertinamas kaip tvariausias, Latvijoje – kaip antras tvariausias tiekėjas. Tad bendras paveikslas neblogas.

Grupė veikia 5 valstybėse ir kiekvienoje jų situacija skiriasi. Lietuvoje džiaugiamės galėdami gyventojams pasiūlyti tik žaliąją energiją. Tiesa, versle situacija kiek kitokia – čia rinka vis dar diktuoja poreikį turėti diversifikuotą energijos pasiūlą. Tačiau įmonės vizija – ir verslo segmentui ilgainiui siūlyti tik žaliąją elektros energiją. Link to kryptingai juda ir „Eesti Energia“ grupė – vėliausiai iki 2030 m. visa jos generuojama elektra bus gaminama tik iš atsinaujinančių šaltinių.

Europoje vyksta nuoseklus iškastinių energijos šaltinių atsisakymas – daug kur jie keičiami elektra, kuri jau vadinama naująją nafta. Vis daugiau elektros reikia transporto, šildymo ir vėdinimo sistemų srityje. Kaip šis perėjimas vyksta Lietuvoje?

Akivaizdūs yra 3 dalykai: Lietuvai labai trūksta nuosavų elektros gamybos pajėgumų, elektros poreikis augs kartais ir taršių elektrinių nestatysime.

Štai pernai Lietuvoje pagaminta 4,250 TWh, o suvartota – 11,192 TWh elektros. Taigi pasigaminame mažiau nei 40 proc., suvartojamos energijos, o reikėtų bent 80-90 proc. Ir to mums reikėtų jau dabar.

Ir net jeigu dabar turėtume tokią generaciją, reikėtų ir toliau intensyviai plėtoti savo pajėgumus, nes iškastinio kuro atsisakymas smarkiai augina elektros poreikį, papildomai jį kelia ir ekonomikos augimas – skaičiuojama, kad 2050 m. Lietuvoje bus suvartojama maždaug 60 TWh, t. y. mums reikės virš 5 kartų daugiau energijos negu suvartojame šiuo metu ir 14 kartų daugiau nei dabar jos pasigaminame.

Kadangi taršių elektrinių nebestatysime, mūsų pajėgumų augimas turėtų ateiti iš atsinaujinančių išteklių, o Lietuvoje tai yra saulė, vėjas, hidroenergija bei biomasė. Hidroelektrinių potencialas Lietuvoje, panašu, kad jau išnaudotas, biomasė irgi turi vadinamąsias „lubas“. Tad pagrindiniai šaltiniai ? saulė ir vėjas.

Pagrindinė su jais susijusi problema – netolygi gamyba. Nors iš dalies jie ir padengia vienas kitą, nes saulės jėgainės energiją generuoja dieną, o vėjo jėgainės daugiau darbo turi naktį, visgi lieka didelis balansavimo iššūkis.

Kaip galima jį išspręsti?

Čia labai didelis vaidmuo tenka jungtims su kitomis šalimis, kad iš ten galėtume ne tik pasiimti trūkstamą energiją, bet ir atiduoti perteklių kai jo turėsime. Šiuo atžvilgiu, Lietuvai sekasi neblogai.

Kitas svarbus elementas – gaminantys vartotojai. Jų jau turime beveik 50 tūkstančių. Šis skaičius ir toliau didės, tad šios grupės vaidmuo augs, kaip ir augs jos galimybės padėti balansuoti tinklą.

Šiuo metu tinklo balansavimo arba kitaip vadinamą lankstumo paslaugą siūlome didesniems verslo klientams. Pavyzdžiui, perdavimo tinklo operatorius mums suformuoja užklausą, kad tam tikromis piko valandomis trumpam sumažintume elektros vartojimą. Tuomet mes susitariame su klientu, kuris turi, tarkime, didesnius šaldymo agregatus ir jis 5 ar 10 minutėms išjungia įrenginius. Tokia pauzė nepakenkia produkcijai, tuo metu tinklas neperkraunamas, o klientas iš tinklo operatoriaus gauna finansinę naudą už elektros nevartojimą, tokiu būdu subalansuojant tinklo apkrovas.

Tą patį modelį galima išplėsti ir įtraukti mažesnes bendroves bei gyventojus. Pavyzdžiui, žmogus gali trumpam pereiti prie energijos vartojimo iš baterijos ar tiesiog tam tikru metu jos vartoti mažiau ir iš to gauti finansinę naudą.

Kartu su atsinaujinančių išteklių energijos atsiradimu, atsiranda poreikis turėti kur kas išmanesnį tinklo valdymą. O tai duoda daug erdvės įdomiems ir išmaniems sprendimams, kurie, tikiu, atsiras, nes poreikis jau ryškėja.

Jei jau kalbame apie ateitį ? ar tikitės konkurencijos su vandenilio energetika? Nes ši energijos rūšis taip pat turėtų būti naudojama tiek transporto sektoriuje, tiek pramonėje?

Manau, kad čia reikia kalbėti ne apie konkurenciją, o apie papildymą. Grubiai tariant, elektros gamintojai vandenilį mato kaip elektros akumuliacijos priemonę. Juk tvaraus vandenilio išgavimui reikalinga elektra, kuri irgi turi būti žalia. Tad yra tikimybė, kad elektros tiekėjai gali virsti ir vandenilio energijos tiekėjais su galimu pritaikymu tiek pramonėje, namuose ar transporte.

Grįžkime į šiandieną. Jau daugiau nei metai vienas svarbiausių dalykų kalbant apie elektrą yra kaina. Ar žalioji elektra pigesnė?

Taip. Iškastinio kuro jėgainės Europoje savo gamybą turi padengti apyvartiniais taršos leidimais, o jie brangsta. Be to, gaminti atsinaujinančią energiją tiesiog pigiau. Vėjo jėgainių elektra yra maždaug penkis kartus pigesnė – žinoma, šis skirtumas svyruoja priklausomai nuo aplinkybių. Panašiai ir su saulės energija.

Šios kainos pranašumo mums kol kas neleidžia pajusti du dalykai. Dabar vyksta intensyvi žaliosios energetikos plėtra ir jos infrastruktūrai reikia nemažų investicijų. Kitas dalykas ? „Nordpool“ kainos nustatymo algoritmas. Dabar dėl techninių priežasčių labai didelę įtaką kainų lygiui daro dujinės bei anglinės elektrinės. Tačiau po truputį turėtume matyti vis geresnę žaliosios energijos kainą, tačiau tam labai reikia daugiau nuosavų gamybos pajėgumų.

Minėjote, kad privatiems klientams siūlot tik žaliąją energiją – kiek jiems tai svarbu?

Deja, kol kas klientams svarbiausia yra kaina, o ne energijos kilmė. Čia, matyt, dar reikia papildomos edukacijos, kad žmonės suprastų kaip jų pasirinkimai veikia šalies energetinę sistemą. Kartu suprantame, kad liberalizacija dar tik pradeda skinti pirmuosius vaisius, tad tikėtina, jog su laiku matysime vis daugiau lojalumo vienam ar kitam tiekėjui mąstant ne tik apie kainą, tačiau ir apie kitas pridėtines vertes. Savo ruožtu, džiaugiamės galėdami pasiūlyti tvarų sprendimą kiekvieno kliento namams.

Daugiau apie „Sustainable Brand Index“ (SBI) tyrimą: www.sb-index.com