Tvarumo siekis jau reformuoja ir investicijų apsaugą

Didžiųjų investicijų apsaugai skirtą investicinį arbitražą gaubia reformų nuotaikos, o viena iš labai svarbių to priežasčių – pasaulyje auganti tvarumo banga. Teisės specialistai neabejoja, kad su aplinkosauga susijusių investicinių ginčų artimiausiu metu tik daugės, o tai paskatins ir pačios investicijų apsaugos sistemos pokyčius.

Galimybė apginti savo tiesą nešališkame arbitraže, o ne konkrečios valstybės teismuose, iki šiol buvo labai svarbi paskata verslui apsisprendžiant investuoti į didžiuosius, su valstybių politika glaudžiai susijusius infrastruktūros ar energetikos projektus. Tačiau girdima vis daugiau ginčų, kurie skatina kalbas apie būtinas investicinio arbitražo reformas. Dauguma jų kyla dėl valstybių įsipareigojimų ir naujų veiksmų, nukreiptų į aplinkosaugą ir tvarumo siekius. Mat tokie siekiai sumaišo kortas įmonėms, kurios jau investavo ir gavo ilgalaikius pažadus stabiliai dirbti, nors jų projektai nebūtinai yra tvarūs.

„Investicijos yra saugomos ne tik tarptautinėse, bet ir privačiose sutartyse tarp valstybės ir investuotojo. Dažnai tokiose sutartyse numatyta vadinamoji „stabilizavimo“ sąlyga, sauganti investuotojus nuo galimų politinių nestabilumų šalyje ar tiesiog reikšmingo reguliavimo pasikeitimo“, – įprastą investicijų sutarčių procesą paaiškina Greta Roguckytė, advokatų profesinės bendrijos „WINT law firm“ vyresnioji teisininkė. Šiomis sąlygomis valstybės įsipareigoja nekeisti reguliavimo, pavyzdžiui, mokestinėje srityje ir tam įšaldo savo teisės aktus arba įsipareigoja naujų pakeitimų netaikyti konkrečiam investuotojui. Pagal sutartis, toks stabilumas gali būti užtikrinamas net keliems ar net dešimtmečiui į priekį.

„Tačiau ką tai reiškia šiandien? Investuotojas, pradėjęs, pavyzdžiui, naftos gavybą šalyje ir užsitikrinęs stabilizavimo sąlygą, gali tapti kliūtimi valstybei griežčiau reguliuoti iškastinio kuro gavybą siekiant tvarumo. O to siekti įsipareigoja vis daugiau valstybių“, – sako G. Roguckytė.

Milijardų vertės ginčai

Naujų siekių ir senų įsipareigojimų konfliktai pasaulyje jau vyksta ir tvarumo siekiančioms valstybėms jie nemažai kainuoja. Daug atgarsių sukėlęs atvejis – Švedijos energetikos bendrovės „Vattenfall“ ginčai prieš Vokietiją. Dar 2009 m. „Vattenfall“ inicijavo investicinę bylą arbitraže, nes Vokietijos miesto Hamburgo institucijos įvedė griežtesnius aplinkosauginius reikalavimus, susijusius su vandens kokybės standartu, o dėl to „Vattenfall“ suplanuota anglimi kūrenamos elektrinės statyba bendrovei tapo visiškai nebenaudinga.

Vokietija tuomet gavo 1,4 mlrd. EUR kompensacijos reikalavimą, bet arbitraže ginčas baigėsi taikos sutartimi, kuria valstybė įsipareigojo sušvelninti aplinkosauginius reikalavimus bendrovės naudai.

Visai neseniai, šių metų kovo pradžioje taikos sutartimi užbaigtas ir dar vienas investicinis ginčas tarp „Vattenfall“ ir Vokietijos dėl sprendimo iki 2022 m. visiškai atsisakyti atominės energetikos ir uždaryti atomines elektrines. Vokietijos noro gyventi tvariau rezultatas – „Vattenfall“ ir kitiems operatoriams valstybė turės sumokėti apie 2,428 mlrd. EUR kompensaciją.

Laukia reformos

„Tokie ir panašūs atvejai, trukdantys valstybėms siekti tvarumo, tampa ir paskata reformuoti investicinio arbitražo sistemą“, – pažymi G. Roguckytė. Kalbas apie reformas skatina ir kitos vis garsiau aptariamos problemos. Pavyzdžiui, teigiama, kad tiek valstybių įsipareigojimai, tiek ir arbitražo teismų sprendimai yra išbalansuoti ir dažnai palankesni investuotojui (provakarietiški). „Kritikuojama ir tai, kad investicinius arbitražus dažnai nagrinėja maža grupė arbitrų, kurių dauguma kilę iš Vakarų, tai yra iš investicijas eksportuojančių valstybių, ar bent jau šiose valstybėse įgiję išsilavinimą. Maža to, arbitražo procesai trunka ilgą laiką ir itin brangiai kainuoja“, – problemas aptaria G. Roguckytė. Galiausiai, investicinis arbitražas gali būti ir sunkiai prognozuojamas, nes, priešingai nei teismų sprendimų atveju, arbitrai neprivalo prieiti vienodų išvadų panašiose situacijose, nors logika to ir reikalautų. Tvarumas tampa tarsi paskutiniu lašu problemų jūroje ir kai kurios šalys jau dažniau kalba apie galimybę arbitražą pakeisti tarptautiniu investiciniu teismu.

Keisti bent sutartis

Tvarumo inicijuotus pokyčius, pasak G. Roguckytės, jau galima matyti ir pačiose investicijų ar prekybos sutartyse, į kurias vis dažniau įtraukiami investuotojų korporatyvinės socialinės atsakomybės įsipareigojimai. Jie gali tapti svarbiu ginklu valstybėms ginantis nuo investuotojų reikalavimų, besikertančių su tvarumo įsipareigojimais.

„Dažnai šie socialinės atsakomybės įsipareigojimai yra netiesioginiai, kaip kad, pavyzdžiui, Europos Sąjungos ir Kanados laisvosios prekybos sutartyje, mandagiai skatinančioje tvarumo įsipareigojimus. Tačiau esama ir pavyzdžių, kai sutartyje investuotojai aiškiai įsipareigoja laikytis atsakingo verslo principų“, – sako advokatė.

Dėl šios papildomos sutarties eilutės, valstybių priešieškiniai investicinio arbitražo bylose, kuriuose reiškiami reikalavimai atlyginti gamtai padarytus nuostolius, gali tapti sėkmingi. Pavyzdžiui, 2017 m. naftos gavybos bendrovė Burlington Resources Inc., inicijavusi investicinį arbitražą prieš Ekvadorą dėl pakeisto reguliavimo ir išaugusio pelno apmokestinimo, galiausiai pati buvo įpareigota sumokėti 41 mln. JAV dolerių pagal Ekvadoro priešieškinį dėl aplinkosauginių pažeidimų.

„Klausimas, ar bus atsisakyta investicinio arbitražo ir pereita prie tarptautinio investicinio teismo, galbūt dar kelia abejonių. Bet dėl investicinėse sutartyse vis dažniau atsirasiančių korporatyvinės socialinės atsakomybės, tvarumo įsipareigojimų investuotojams ar investuotojų apsaugos nuostatų netaikymo aplinkosaugos srityje, abejonių neturėtų būti“, – vieną svarbių būdų apginti valstybių interesus mato G. Roguckytė.