Kolektyvinės sutarties reikia, tačiau ne bet kokia kaina

Jau ilgiau kaip metai VVT vadovybė ir VVT darbuotojų profesinė sąjunga nesutaria dėl darbuotojų garantijų ir naujos kolektyvinės sutarties (KS). Dėl šios situacijos gegužę buvo diskutuojama ir Lietuvos trišalės tarybos posėdyje. Apskritai kyla klausimai: kokia KS situacija ir ateitis, ar jos reikalingos, kaip susitarti su profesinėmis sąjungomis, ar jos visada elgiasi sąžiningai gindamos darbuotojų interesus, kaip išlaikyti balansą profsąjungoms ir darbdaviui einant susitarimo link, kad šalys nepiktnaudžiautų savo teisėmis?

Reikalavimai „į vienus vartus“

Taip pat kyla neaiškumų, dėl darbuotojų profesinių sąjungų (DPS) atskaitomybės savo nariams ir visuomenei. Kokios turi atsirasti viešos atskaitomybės apie veiklos rezultatus ne tik darbdaviui, bet ir profsąjungoms, – kaip jos atstovauja savo darbuotojų interesus, kur panaudoja surinktus nario mokesčius ir iš darbdavio gautą paramą. Kai kurie pastarųjų metų įvykiai inspiruoja klausimą, ar tikrai DPS atstovauja darbuotojus ir gina jų teises, ar siekia tik įgyti daugiau galios?

Anot D. Aleknavičiaus, neretai susidaro įspūdis, kad DPS nori daryti didesnę įtaką įmonių valdymui, o už veiklos rezultatus galiausiai atsako tik įmonės vadovybė. Ar neturėtų tokiu atveju ir DPS prisiimti dalį atsakomybės už savo veikimą ar neveikimą?

Ne kartą buvo pažymėta, kad DPS neprivalo pateikti viešos atskaitomybės už savo veiklą, trūksta skaidrumo, pvz., kur DPS panaudoja surinktas lėšas. O to pasiteiravus kaltinama kišimusi į jų veiklą. Svarstoma, kad veiklos skaidrumas kaip vieša atskaitomybė turėtų būti taikoma ne tik įmonėms, bet ir DPS: ar narių mokesčiai ir darbdavio paramos lėšos tikrai naudojami bendrai darbuotojų gerovei kurti, o ne konfliktui kurstyti?

VVT atveju svarbu, kad profsąjungos būtų ne tokios ultimatyvios ir eitų į derybas, nebūtų kategoriškos dėl savo pozicijos, nes tada nėra derybų ir socialinio dialogo, lieka tik reikalavimai „į vienus vartus“.

Anot VVT profesinės sąjungos, pagrindiniai priekaištai darbdaviui yra tai, kad jis neindeksavo darbo užmokesčio kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka, taip pat atsisako darbuotojų darbo sutartyse įrašyti valandinį darbo užmokestį ir darbuotojų gaunamus priedus, darbuotojai taip pat nepritaria bendrovės nuo balandžio 1-osios „vienašališkai“ įvestoms kompensacijoms už kilnojamojo pobūdžio darbą. Akcentuojama, kad taip mokami priedai darbuotojams nelaikomi darbo užmokesčiu, todėl nuo jų neskaičiuojami mokesčiai, o tai neigiamai veikia socialines išmokas ir būsimas pensijas.

Požiūris skiriasi, o sąlygas diktuoja rinka

Ne paslaptis, kad darbuotojų ir darbdavių požiūris į KS skiriasi. Profsąjungos teigia, kad KS yra svarbiausias vidaus dokumentas, „įstatymas“, garantuojantis darnų, produktyvų darbą ir socialinę taiką.

Darbdavys šiandien kaip niekad priverstas operatyviai reaguoti į kylančius rinkos iššūkius, todėl socialinis dialogas su profsąjungomis vyksta nuolat ne tik KS rėmuose (ir dėl darbo užmokesčio, ir dėl veiklos efektyvinimo), o viso to formalizavimas KS labiau atgyvena, nei būtinybė. Darbdaviai mato, kad rinka juos verčia būti itin lanksčiais, nes joje tvyro įtampa dėl infliacijos ir darbo užmokesčio kilimo, kuro ir žaliavų brangimo. Tai prasidėjo pandemijos laikotarpiu, o karas Ukrainoje šią situaciją dar labiau užaštrino. Sparčiausiai augo elektros ir dujų – atitinkamai 5 ir 2,5 karto – kainos. Tačiau statistika liudija, kad transporto įmonės veiklai taip pat skausmingas ir degalų bei tepalų brangimas. Per metus jų kainos vidutiniškai augo daugiau kaip 40%, o vien tik dyzelino, kuris dažniausiai pilamas į autobusų degalų bakus, – net 60%.

Įmonės taip pat turi didinti investicijas į našumą ir produktyvumą, bet kylantis darbo užmokestis „suvalgo“ tam planuotą dalį pajamų, todėl investicijos į našumą mažėja, kai turėtų būti priešingai. Mat investicijos į įmonės efektyvinimą atneša didesnes pajamas, didesnės pajamos gali užtikrinti atlyginimų augimą. Lietuvos banko duomenimis, š. m. I ketv. metinis atlyginimų augimas šalyje sudarė 14%. Beje, VVT 2021–2022 m. darbo užmokesčio kėlimui skyrė 3,2 mln. Eur. Nuo š. m. balandžio darbuotojų atlyginimai vidutiniškai kilo 10%, o kai kurių pareigybių – ir iki 25%.

Anot VVT generalinio direktoriaus, darbdavys turi reaguoti į rinkos pokyčius, gerinti įmonės našumą ir didinti investicijas į efektyvesnes veiklos priemones. Tačiau DPS požiūris ir piktnaudžiavimas savo teisėmis, prisidengiant darbuotojų gerovės gynimu ir panaudojant darbuotojus prieš juos pačius, t. y. įmonę, o taip pat teisinės sistemos netobulumas, stabdo progresą.

„Kodėl sunku rasti sutarimą ir kokie profesinių sąjungų lūkesčiai keliami darbdaviui? VVT vadovybė yra už KS, bet darbuotojai sunkiai priima naujus pokyčius, net ir atlygio didinimą. VVT tikslas – teikti saugias ir kokybiškas keliones, tapti konkurencinga, pelningai veikiančia bendrove, tam yra numatomos investicijos į veiklos efektyvinimą, tačiau jokios priemonės neveikia iškart –reikia laiko rezultatui pamatyti. Darbuotojams atlyginimas keliamas pagal įmonės finansines galimybes, bet profsąjungos reikalauja jį didinti pagal anksčiau turėtas ydingas praktikas. Pvz., indeksavus keleivių vežimo įkainius, kurie yra keliami subalansuoti įmonės pajamas su sąnaudomis, automatiškai tiek pat procentų reikalaujama didinti ir atlyginimus – tai užprogramuoja nuolatinį įmonės sąnaudų disbalansą ir nuostolingą veiklą. Todėl stringa naujos KS derinimas. Darbuotojų lūkestis suprantamas, bet tai turi būti vykdoma lygiagrečiai su įmonės procesų efektyvumo veikla ir atsižvelgiant į situaciją bei pokyčius darbo rinkoje“, – aiškina VVT vadovas.

Jis pripažįsta, kad esant įtemptai padėčiai darbo rinkoje dėl darbuotojų trūkumo, pvz., 2018 m. D kategorijos vairuotojų buvo parengta 270, o 2021 m. – tik 40, įmonė sunkiai jų randa, nors ir gerina darbo sąlygas, kelia atlyginimą. O tokie vieši nesutarimai dėl KS blogina darbdavio įvaizdį ir bendrovės patrauklumą tiek naujiems, tiek esamiems darbuotojams.

Mato būdus rasti sprendimą

Sudarant KS pažymima, kad svarbu, jog visuose procesuose ir santykiuose nė viena šalis nesinaudotų galios svertais, susijusiais su darbuotojais ir darbdaviu. Anot VVT vadovo, matyti, kad pastaruoju metu galios poziciją didele dalimi naudoja profesinės sąjungos, spausdamos darbdavį priimti sprendimus, neatsižvelgiant į įmonės finansinę pusę, ateities perspektyvas.

„Pavyzdžiui, profsąjungos pasitraukia iš derybų, kai atrodo jau sutarta dėl bendrų pozicijų, derybų eigoje darbuotojai papildomai įtraukiami į įvairias akcijas, pvz. pasirašinėti darbo sutarčių vykdymo sustabdymus, nepritarti naujai atlygio sistemai ir pan., – pasakoja VTV generalinis direktorius. – Ar tokie „foniniai“ veiksmai, kai žinome, jog KS klausimas yra labai svarbus ir opus, konstruktyvūs ir veda link socialinio dialogo? Manyčiau, kad ne.“

VVT vadovybė sutinka, kad darbo apmokėjimo sistema – vienas iš opiausių klausimų. Tačiau svarstoma, kad gal reikėtų kelti klausimą ne tik apie įmonių KS, bet dėl šakinių KS transporto sektoriuje. Gal jos didele dalimi išspręstų nesutarimus, numatytų bendrą vidutinį darbo užmokestį, naujų darbuotojų pritraukimą į sektorių, socialines garantijas, papildomas naudas. Manoma, kad tai suformuotų minimalias sektoriaus sąlygas, užtikrintų skaidrumą, tarpusavio konkurenciją, etapiškai didėjantį atlyginimą.

„Matau galimybę, kur galėtume daugiau kurti bendrystę, o ne atskirtį kartu su profesinėmis sąjungomis, pvz., raginti valstybės institucijas svarstyti viešojo transporto darbuotojų sąlygų gerinimą per socialinių garantijų paketą šiam sektoriui, – teigia D. Aleknavičius. – Matyt, konfliktų padėtų išvengti ir teigiamų postūmių sudarant naują KS įneštų trečiųjų šalių dalyvavimas. Mediacija tokiose konfliktinėse situacijose galėtų būti vienas iš sprendimų.“

KS esmė – nauda abiem pusėms

Andrius Romanovskis, Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas, primena, kad kolektyvinės sutarties esmė – sudaryti abiem pusėms, darbuotojams ir darbdaviui, palankų susitarimą.

„Tačiau, pirma, – Lietuvoje darbuotojo ir darbdavio santykius reglamentuoja Darbo kodeksas, tad kolektyvinėmis sutartimis darbuotojai, kaip taisyklė, siekia įtvirtinti didesnio atlygio sąlygas, o tai yra vienpusė nauda. Antra, siekdami kurti geras darbo sąlygas, pritraukti ir išlaikyti darbuotojus, darbdaviai papildomas naudas darbuotojams gali pasiūlyti ir siūlo savo iniciatyva, be susitarimų KS, – teigia A. Romanovskis. – Tokiu būdu KS, skirtos įvesti papildomų susitarimų tarp darbdavių ir darbuotojų, nėra paplitusios – esama kitų būdų ir įrankių kurti palankią aplinką darbuotojams ir darbdaviams.“

Inga Ruginienė, Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė, teigia, kad KS civilizuotame pasaulyje – nauda abiem pusėms: didesnės garantijos ir saugumas darbuotojams, o darbdaviui – socialinė taika darbovietėje ir lojalūs darbuotojai.

„Lietuvoje, deja, tai nėra įprasta praktika. Kad ir yra tikrai puikių pavyzdžių, tačiau tendencija – liūdinanti. Nors verslo pusėje girdisi pasisakymų už socialinį dialogą ir būtinybę turėti KS, tačiau realybė kita. Kolektyviniai ginčai įmonėse „Achema“ ir „Vilniaus viešasis transportas“ rodo, kad KS institutą abi pusės traktuoja skirtingai. Darbdaviai norėtų sutarties, bet tokios, kuri nenumatytų didesnių jų įsipareigojimų, o darbuotojai nori garantijų ir saugumo“, – teigia Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė.

Anot jos, profesinės sąjungos jau pasiekė tokį lygį, kad bet kokio „popierėlio“, kuriame išvardintos tik Darbo kodekse numatytos garantijos („dar blogiau – yra sutarčių, kuriose darbuotojų teisės dar labiau apribojamos“), jos pasirašyti nenori. O darbdaviai nenorą įsipareigoti pridengia įvairiais skaičiais, kurie neva parodo prastą ekonominę padėtį, nors aukščiausių vadovų atlyginimai ar išmokami dividendai akcininkams dažnai rodo priešingai.

„Profesinės sąjungos siekia, kad KS būtų aiški ir skaidri darbo apmokėjimo sistema, kaip tai numatyta Darbo kodekse, o šito kaip tik verslas labiausiai ir vengia. Verčiau renkamasi apkaltinti darbuotojų atstovus nenoru derėtis ir su darbo užmokesčiu susijusias taisykles nustatyti vienašališkai jas tiesiog primetant darbuotojams, – mano I. Ruginienė. – Tad šiuo metu Lietuvoje esame tarsi kryžkelėje: ar pasuksime civilizuoto socialinio dialogo, kur abiejų pusių santykiai grįsti pagarba, link, ar eisime galios santykiais grindžiamu duobėtu keliu, apsuptu spontaniškų ir nevaldomų darbuotojų protestų.“

VVT dirba apie 1.880 žmonių. Profesinei sąjungai priklauso daugiau kaip 1.200 darbuotojų. Vilniuje yra 78 autobusų maršrutai, kurių ilgis sudaro 1.802 km, ir 18 troleibusų maršrutų, kurių ilgis – 413 km. Darbo dienomis į sostinės gatves vežti keleivių išvyksta 339 autobusai ir 188 troleibusai, o poilsio dienomis – 200 autobusai ir 104 troleibusai. Autobusais per dieną pervežama apie 298.000, o troleibusais – apie 200.000 keleivių.

Medžiaga parengta pagal UAB „Vilniaus viešasis transportas“ užsakymą. Turinys apmokėtas.