Baltarusija traukia grasinimo kortą

Apie tokią Aliaksandro Lukašenkos, Baltarusijos prezidento, „bausmę“ Lietuvai buvo užsiminta jau prieš gerus metus. Klaipėdos uosto krovos kreivei kylant, optimizmą temdė ne tik aštrėjanti gretimų uostų konkurencija, bet ir Lietuvos principingumas Astravo atominės jėgainės saugumo klausimu. Tačiau Arvydas Vaitkus, VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos (KVJUD) generalinis vadovas, VŽ praėjusių metų rugsėjį aiškino tikintis pragmatizmu ir vylėsi, kad Lietuvos pozicija dėl Astravo AE neturės neigiamos įtakos ekonominiam šalių bendradarbiavimui.

Kroviniai iš Baltarusijos sudaro apie trečdalį Klaipėdos uosto metinės apyvartos. Nenuostabu, kad tokiu kąsniu domisi ir kiti Baltijos šalių uostai: į Baltarusijos krovinius pretenduoja Rusija ir Latvija. Tačiau Rusijos bandymai „Rusijos geležinkelių“ nuolaidomis privilioti Baltarusijos tranzitą į savo uostus, konkrečiai į Ust Lugą, apčiuopiamų rezultatų nedavė: žinomų maršrutų nepuolama taip greitai atsisakyti. Baltarusijos naftos perdirbimo gamyklos aiškino, kad bendradarbiavimas su Lietuvos infrastruktūra yra grįstas ilgalaikiais įsipareigojimais.

Tačiau gretimoje šalyje, regis, ne tai svarbiausia – bendradarbiavimo kryptį nurodo vienas žmogus. Ir štai Baltarusijos prezidentūros svetainėje pasirodė pranešimas, kad prezidentas ketina savo šalies krovinius iš Klaipėdos uosto nukreipti į Rygą. O kad grėsmės nuojauta sustiprėtų, Rusijos, Baltarusijos ir Latvijos interneto portaluose skelbiama, esą Vasilijus Markovičius, naujas Baltarusijos pasiuntinys, p. Lukašenkos nurodymu Latvijoje turi „užtikrinti išėjimą prie jūros“.

Lietuva kol kas atrodo rami: Artūras Drungilas, KVJUD rinkodaros ir bendrųjų reikalų direktorius, VŽ tikina, kad Klaipėdos uosto bendrovės sėkmingai plėtoja bendradarbiavimą su Baltarusijos partneriais, „O Latvijos aktyvumas konkurencinėje kovoje dėl baltarusiškų krovinių nestebina – tokia tendencija matoma gana seniai“, – aiškina jis. Realių žingsnių perskirstant baltarusiškus krovinius kol kas nemato ir uostamiesčio krovos kompanijos. Vis dėlto jos neatmeta galimybės, kad Baltarusijoje gali būti priimti sprendimai ir pateikti nurodymai valstybinėms įmonėms pakeisti perkrovimo ir eksporto uostus. Tiesa, verslininkai viliasi, kad didžiausios ekonominės naudos ieškančius Baltarusijos privataus verslo subjektus tai galėtų paliesti mažiau. Ko gero, tokios viltys yra gana apgaulingos – šioje šalyje kone viską lemia prezidento balsas. Todėl pamėginus žengti prieš srovę, galima iškart kabinti spyną savo verslui, net ir privačiam.

Spėlioti, ar baltarusiški kroviniai išties aplenks Klaipėdos uostą, šiandien, ko gero, niekas nesiimtų. Galbūt tai desperatiški veiksmai ir žvalgyba, siekiant bent taip pakeisti Lietuvos poziciją Astravo AE atžvilgiu, tačiau visiškai įmanoma, kad p. Lukašenka nepaisys ekonominės logikos ir pasirinks Rygos uostą. Tada jokios sutartys nebeturės jokios reikšmės.

VŽ mano, kad bet kokiu atveju jau aišku, kad kalbama ne tik apie verslą, bet ir apie politiką. Geopolitinė rizika jau nenuspėjama, o signalas iš Baltarusijos – dar viena proga pašnekėti apie diversifikavimą, t. y. verslo rizikos išskaidymą. Kalbama ne tik apie Klaipėdos uostą – į panašią padėtį gali patekti ir kitos valstybės valdomos įmonės. Todėl politinę aplinką derėtų nuolat stebėti ir vertinti, kiek vienas ar kitas verslas yra pažeidžiamas. Dabar vyksta biudžetų formavimas – pats laikas įsivertinti galimas rizikas.