E. Džiugytė: beveik pusė Konstitucijos pr. pastatyta mūsų išplatintomis obligacijomis

„Beveik pusė Konstitucijos prospekto yra pastatyta Šiaulių banko surinktomis obligacijomis. Tai yra padaryta investuotojų pinigais. Miesto veidas ir vystymasis yra iš alternatyvaus finansavimo, kuris vėliau refinansuojamas bankuose. Tai turbūt geriausias pavyzdys, kaip per pastaruosius 2–3 metus pasikeitė situacija“, – sako E. Džiugytė.

Išsamią apžvalgą apie obligacijas NT projektuose VŽ skaitykite šią savaitę.

Motyvuoti investuotojai

E. Džiugytė sako, kad pastaruoju metu investuotojus domina NT objektų obligacijos.

„Aukštų palūkanų normų aplinka, kai jos pasiekė 10%, paskatino investuotojus labiau įsitraukti, o emitentai, matydami, kad vis lengviau susirinkti finansavimą, ypač stiprėjant mažmeninių investuotojų bazei, turi daugiau intencijų tai daryti“, – kalba pašnekovė.

Anot jos, apie 40% Lietuvoje leidžiamų vertybinių popierių niekuo neužtikrinti.

„Obligacijos yra vienas iš lankstesnių šaltinių finansuoti, vertinant pagal greitį ir kovenantus. Lietuvoje apie 95–98% visų paskolų yra užtikrintos turtu, NT. Plėtrai bankai apskritai neskolina be NT įkeitimo. O Europoje 40–50% bankų paskolų nėra užtikrintos, taigi vystytojai gali didinti kapitalo efektyvumą, nes gali daugiau skolintis. Lietuvoje tokią galimybę suteikia obligacijos“, – komentuoja E. Džiugytė.

Finansų rinkų departamento vadovė mano, kad investuotojai pirmiausia domisi, kokia yra obligacijų užtikrinimo priemonė.

„Jie gal tikrai neskaito visų sąlygų, ar yra koks nors išankstinis išpirkimas. Dažnu atveju nepasižiūrės, kokios apskaitos taisyklės ar palūkanų mokėjimo terminai, bet į užtikrinimo priemonę žiūri visada. Investuotojai yra protingi, žino esmines detales, kurios jiems svarbios. Ar gilinasi į niuansus? Matyt, ne visi“, – tikina pašnekovė.

Svarbus ir vardas

Kaip gerą obligacijų platinimo pavyzdį E. Džiugytė pateikia verslo centro „Hero“ plėtotojos „Sostinės bokštai“ platintas obligacijas.

„Pirmuosius platinimus „Sostinės bokštai“ darė mažesnius ir investuotojų bazė buvo mažesnė. Paskutiniu platinimu, kuris vyko neseniai, siekė surinkti 4 mln. Eur, o investuotojų atėjo už beveik 14 mln. Eur“, – pasakoja ji.

Anot jos, sėkmingam platinimui įtakos turėjo tai, kad projekte įkeičiamas NT, žemė, už projekto stovi žinoma įmonė – „Realco“, o bendrovė yra pasirinkusi strateginį sprendimą palūkanas mokėti ne iš skolintų, o iš nuosavų pinigų.

Visgi įmonėms pavyksta išplatinti ir niekuo neužtikrintas obligacijas. Toks pavyzdys – „Lords LB Asset Management“ valdomos investicinės įmonės „Tewox“ vasarą platintos obligacijos.

„Investuotojai dažnai renkasi ne kiek projektą, o emitentą – tą, kuris leidžia obligacijas. „Lords LB“ yra šiek tiek paprasčiau, nes jie yra gerai žinomi, tai nei pirmas jų projektas, nei pirma obligacijų emisija“, – aiškina E. Džiugytė.

Todėl mažiau pažįstamoms įmonėms tenka siūlyti didesnes palūkanas.

„Pirmoji emisija, ypač NT sektoriuje, visuomet yra pati brangiausia, nes tavęs dar nepažįsta, tu neturi investuotojų bazės, turi pelnyti pasitikėjimą. Ir kuo ilgiau esi rinkoje, kuo daugiau obligacijų leidi ir jas išperki, moki kuponus, tuo investuotojas yra labiau pasiryžęs skolinti, likti ir dažnai net didinti sumas, o apie 60–70% pasilieka prie obligacijų refinansavimo arba ateina į kitą projektą“, – komentuoja ji.

„Ką investuotojai baudžia didelėmis palūkanomis: projektus, kurie nešasi pirminę vystymo riziką. Kai nėra net statybos leidimo, tuomet rinka sako, kad rizika eiti į tokius projektus yra per didelė, kai šalia yra daug kitokio pasirinkimo“, – priduria Finansų rinkų departamento vadovė.

Todėl, pašnekovės teigimu, dalis emisijų pigesnės yra ne todėl, kad palūkanos keičiasi, – kai kuriais atvejais investuotojai sutinka priimti mažesnę premiją, nes jau turi patikrintą emitentą.

„Pavyzdžiui, „Omberg Group“ emisija, kurią leido neseniai, tai įrodo, nes įmonė skolinasi per 1% pigiau nei pernai“, – komentuoja ji.

Visgi ji akcentuoja, kad konkurencija tarp emitentų yra išaugusi, nes jiems patrauklu obligacijomis finansuoti savo projektus pradinėje stadijoje, o vėliau refinansuoti banko paskola geresnėmis sąlygomis.

Palūkanos ir perspektyvos

E. Džiugytės vertinimu, nors apskritai palūkanos mažėja, NT sektorius skiriasi nuo kitų.

„NT atveju investuotojai laikosi lūkesčių, kad 10% palūkanų ir daugiau. Yra išskirtinių projektų, tokių kaip „Hero“, kur yra daug pažangos statybose ir kitų pranašumų, tad jie gali skolintis pigiau nei 10%. Bet kiti rinkos dalyviai, kurie nėra tokie žinomi arba kurių struktūros kitokios, nėra įkeitimo, jau lipa į 10% ir daugiau kainą“, – sako ji.

Pašnekovė mano, kad emitentai prie obligacijų liks ilgesniam laikui.

„Vien todėl, kad jos kaip alternatyva yra normali finansavimo srauto valdymo struktūra. Pasaulyje yra visiškai normalu taip efektyvinti savo kapitalą. Bankai visuomet bus pigiausias ir geriausias pasirinkimas, kai reikia finansuoti didelius projektus. Bet jie niekuomet nėra nei pigiausias, nei geriausias pasirinkimas pačioje projekto pradžioje. Pasiskolinti brangiau, bet turėti laisvesnius pinigus, greičiau pradėti statyti ir išeiti į banko finansavimą galiausiai nebeatrodo taip brangu, kai įgauni greitį“, – sako ji.

Anot E. Džiugytės, dar bus „įdomių platinimų“.

„Mes esame suplanavę platinimus 6 mėnesiams į priekį, kas savaitę dvi, priklausomai nuo platinimo dydžio. Bet bus ir NT plėtotojų, ir keli dideli gyvenamojo bei komercinio NT projektai, kurie turėtų pasiskelbti artimiausią ketvirtį“, – kalba ji.

Tarp mažmeninių ir institucinių

„Gana dažnai ateina 2–3 instituciniai investuotojai ir sako, kad jie nupirks visas obligacijas. Kai emitentas pasirenka diversifikuoti investuotojų bazę, jis nešasi riziką ir tampa labai jautrus, nes mažmeninis investuotojas yra įgavęs labai daug galios. Ypač nustatant kainą“, – komentuoja E. Džiugytė.

Pašnekovė sako mėgstanti aukciono principą.

„Matau, kad kuo toliau, tuo labiau mažmeniniai investuotojai įgauna daugiau galios nuspausti kainą žemyn nei instituciniai. Tai kartu reiškia, kad instituciniai dažnai tokiu atveju obligacijų ir negauna, nes mažmeniniai tampa prioritetu“, – komentuoja ji.

Kaip esminį skirtumą tarp institucinių ir mažmeninių investuotojų E. Džiugytė mato jų atsidavimą: „Mažmeniniai investuotojai yra gana prieraišūs emitentui, o instituciniai žiūri tik savo naudos, diktuoja savo sąlygas.“

E. Džiugytė sako, jog šiuo metu visiems investuotojams rūpi, kad palūkanos būtų užfiksuotos.

„Dabar ir mažmeniniams, ir instituciniams investuotojams reikia fiksuotų palūkanų normų dėl skirtingų priežasčių. Instituciniai nori užsitikrinti gerą grąžą mažėjančių palūkanų normų aplinkoje, o mažmeniniams svarbiausia susiskaičiuoti pinigų srautus, todėl su kintama palūkanų norma jis nežino, kiek galiausiai gaus“, – teigia ji.