Ką daro tie, kurie sugebėjo augti ir per sukrėtimus

Regionuose dirbantys maitinimo įstaigų įkūrėjai – ieško receptų. Tik dabar – ne apie klientų skonių nuspėjimą, o apie bet kokį jų pritraukimą ir verslo išsaugojimą. Tiesa, kai kurie išgyvena ne pirmą sukrėtimą ir sprendimų, traukiančių iš ne pačios geriausios padėties į augimo kreivę, ieško bei randa ne pirmą kartą.

Receptai, kuriuos mini maitintojai, – tartis su tiekėjais, valstybės institucijomis, kalbėtis su darbuotojais ir tais pačiais klientais, kurie, tikėtina, nepaliks greta jų veikiančio smukaus verslo, maitinusio iki tol, organizavusio šventes ir tiekusio maistą.

Panevėžio „Sidabrinė Taurė“, valdanti dvi valgyklas „Valgykla Nr1“ ir dvi picerijas „Nr1 Pica“, plėtrą pradėjo tada, kai kiti uždarė duris. Nuo 2001 iki 2008 m. šeima turėjo vieną kavinukę, o, prasidėjus sunkmečiui, kai panevėžiečiai iš restoranų išėjo, įkūrė valgyklą, tada – ir antrą.

„Laikomės iš dienos pietų, bet mūsų kainos yra 100% mažesnės nei restoranų siūlomų dienos pietų. Koks skirtumas valgyti už 6 Eur restorane ar už 3 Eur valgykloje, kurioje aplinka ne ką prastesnė, pavalgyti galima greičiau, o visi naudojami produktai tokie patys, kaip ir naudojami restoranuose dienos pietums gaminti,“ – anksčiau yra sakiusi Auksė Petrauskienė, „Sidabrinės Taurės“ direktorė.

Dabar, klausiama apie naujas galimybes, kurias galima įžvelgti, ji sako, kad padėtis - visai kitokia ir sprendimų, kaip verslą sustiprinti, bent dabar nesimato.

„Per finansų krizę situacija buvo kita, o dabar įvyko tai, ko numatyti negalėjai, nesame su tuo susidūrę. Kai baigsis karantinas, mums vis tiek reikės laiko ir įdirbio iš naujo prisikviesti klientų. Mes kilome, nes turėjome įdirbį, auginome darbuotojų skaičių, pajamas, o dabar – žmonės nepuls bėgti valgyti, jiems reikės atsigauti finansiškai“, – sako A. Petrauskienė.

Erika Karosienė, UAB „Sotas“, Marijampolėje valdančios kelias maitinimo įstaigas – restoraną „Nica“, užkandines, kepyklėlę „Sotas“, yra pasakojusi, kaip atsisakė „Soto“ užkandinių tinklo keliuose miestuose bei franšizės plano, ir nusprendė dirbti tik Marijampolėje, kur vieną iš maitinimo įstaigų iš užkandinės perkūrė kardinaliai – į restoraną.

„Plėtėmės, kad užsikabintume už kažko daugiau, nes iš puodelio arbatos ir bandelės išgyventi sudėtinga“, – anksčiau pasakojo E. Karosienė.

Tada regione rasta būdų, kaip ne tik išgyventi, bet ir augti – teikti visas įmanomas paslaugas nuo banketų iki valgių Kūčių stalui paruošimo, nes svarbiau už savo sukurtos koncepcijos laikymąsi yra lankstumas ir gebėjimas prisitaikyti prie bendruomenės: tiek prie jaunimo, tiek prie senjorų.

Plačiau apie sprendimus, kuriuos karantino laikotarpiu pritaikė regiono maitinimo įstaigos, skaitykite VŽ Premium.

Komentarai