„Unimog U5000“: iš bulvių lauko į karą

FOTOGALERIJA „Unimog U5000“: iš bulvių lauko į karą (4 nuotr.)

Lietuvos kariuomenė pernai pasirašė sutartį su Vokietijos gamintoja „Daimler AG“ dėl naujų sunkvežimių įsigijimo. Jos vertė – apie 70 mln. Eur, o visi didelio pravažumo 5 t keliamosios galios sunkvežimiai Lietuvą turėtų pasiekti iki 2022 m. Sutartyje numatyta logistinė parama 15-ai pirmųjų naudojimo metų, taip pat suteikiami specializuoti įrankiai, testavimo įranga ir kitos garantijos.

Su vokiškais sunkvežimiais mūsų kariškiai pažįstami dar nuo tų laikų, kai tik kūrėsi mūsų kariuomenė. Istorijos archyve saugoma nuotrauka, manoma, daryta apie 1920 m., kurioje užfiksuotas būrelis karių šalia sunkvežimių „Daimler Marienfelde“ ir „Benz Gaggenau“.

Norėjo modernizuoti

Anuo metu – Pirmajam pasauliniam karui tik pasibaigus – Europos sunkvežimių ūkis tik stojosi ant kojų, tad Lietuvos kariuomenė ilgainiui įsigijo bent 15-a įvairių gamintojų modelių: nuo „Fiat“ ir „Latil“ iš Pietų Europos iki „Leyland“ ir „Volvo“ iš Šiaurės. Tarp jų būta ir gana egzotiškų, šiandien mažai kam žinomų modelių, tokių kaip „Komnick“ (Rytų Prūsija), „Albion“ (Anglija), „Arbenz“ (Šveicarija), „Diurkopp“ ir „Daag“ (Vokietija). Toks modelių ir markių margumynas – garantuotas galvos skausmas jų naudotojams, tad nieko nuostabaus, kad jau tarpukariu mūsų kariuomenėje iš paskutiniųjų bandyta sumažinti krovininio transporto priemonių markių skaičių. 1929 m. buvo nupirkti 24 nauji „Fiat 507 F-A“ tipo sunkvežimiai, o 1936 m. beveik trigubai daugiau – 60 „Shevrolett“, „Ford“, „Volvo“ bei ZIS 6 karinio transporto priemonių.

Tie sunkvežimiai dėl pinigų stokos buvo įsigyti tik kaip važiuoklės, kėbulus jiems dar reikėjo pagaminti. Tik laiko tam buvo per mažai. 1939 m. prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas sužlugdė generolo Stasio Raštikio planus modernizuoti kariuomenę. Sukurti kariuomenę iš naujo pagal šiuolaikinius NATO standartus buvo įmanoma po beveik 80 metų.

Galvojo apie bulves

Kalbant apie Lietuvos kariuomenės pasirinktus „Unimog U5000“, kyla klausimas, kuo sunkvežimis toks ypatingas, kad beveik visų Europos šalių ir JAV bei Kanados karinės pajėgos, sudarančios NATO, transporto bei logistikos operacijoms naudoja būtent jį. Be to, 80 pasaulio šalių kariuomenių pagrindinė sausumos transporto priemonė yra būtent „Unimog 3000-5000“.

Atsakymas į šį klausimą slypi daugiau kaip pusės amžiaus istorijoje. Po Antrojo pasaulinio karo Vokietija kurį laiką neturėjo teisės gaminti sunkiojo transporto. Sugriautai ekonomikai ir žemės ūkiui jo mirtinai reikėjo, tad vokiečiai sukūrė nedidelį kentaurą – sunkvežimio ir traktoriaus hibridą. Jis, kaip bet kuris kitas bortinis sunkvežimis, galėjo vežti apie toną krovinio ir, kaip bet kuris kitas traktorius, dirbti daugelį žemės ūkio darbų. Net jo tarpvėžė buvo apskaičiuota taip, kad ratai aprėptų dvi bulvių vagas, tad ir jas sodinant, ir kasant toks ūkio darbininkas buvo nepakeičiamas.

Tačiau nedidelė brolių Johano ir Rolfo Boehringerių gamykla Švabijoje, Gepingene, netoli Štutgarto, negalėjo patenkinti visos Vokietijos poreikių, tad 1951 m. projektą perėmė „Daimler-Benz AG“ ir nuo tada prasidėjo unimogų (t. y. akronimo Universalmotorgeraet, arba lietuviškai – universali motorinė transporto priemonė) kelionė per pasaulį.

Kaip „Mercedes-Benz“

Vis dėlto vien istorija unimogų unikalumo nepaaiškinsi. Kad šitai suprastum, reikia su instruktoriumi pasėdėti šios mašinos kabinoje, o paskui ir pačiam sėsti prie jos vairo.

Pirmasis instruktoriaus, sėdinčio šalia, klausimas pribloškia: „Tai kur važiuosime? Keliu ar kur akys mato?“ Matydamas nustebusį mano žvilgsnį, profesionalas pasiūlo aukso vidurį – palei kelią, bet ne keliu, ir mes leidžiamės. Kalbėti neįmanoma – gali liežuvį nusikąsti, fotografuoti beveik neįmanoma, nes abiem rankomis turi laikytis įsikibęs į kabinos rankenas ir tik retkarčiais spėji spragtelėti fotoaparatu.

„Ne, tai ne važiavimas, tai pasityčiojimas iš žmonių ir iš mašinos“, – mąstau.

„Pasityčiojimas? – nesupranta instruktorius. – Aš beveik metus su tokia važinėjau Afganistane, ten, kur kelių nėra ir niekada nebuvo, o kilometrą reikia važiuoti dvidešimt minučių, kartais ir valandą. Ten, kur 50 km važiuoji pusantros paros ir džiaugiesi likęs gyvas ir sveikas. Kazlų Rūdos poligonas su nuostabiu smėliuku šiai mašinai – vaikų žaidimas smėlio dėžėje. Keičiamės vietomis, pamatysite pats.“

Keičiamės. Pirmiausia nustebina paprastumas. Viskas (beveik viskas) pažįstama iš ankstesnių „Mercedes-Benz“ civilinių modelių, net pusiau automatinio pavarų perjungimo sistema „Telligent“. Vienintelis dalykas, kurio iš karto pasigendi, – vairo reguliavimo mechanizmas.

„Norite, kad karinis sunkvežimis būtų kaip lengvasis automobilis? – nesutinka specialistas. – Tada jo kaina bus gerokai didesnė, nors ir dabartinė – baisu pagalvoti. O juk unimogų perkame daugiau nei 300.“

Kai klausiu, kodėl Lietuvos kariuomenė pasirinko unimogus, o ne kitų gamintojų techniką, kuri pigesnė, tačiau ne prastesnė, instruktorius patyli, paskiau tarsteli, kad tokius klausimus sprendžia vadai. Visgi, jeigu kas nors klaustų jo nuomonės, jis atsakytų anglišku posakiu: „Mes ne tokie turtingi, kad pirktume pigius daiktus.“

Pagaliau, tikina kariškis, yra ir NATO standartai. 80-yje pasaulio šalių unimogai yra pagrindinė karinio transporto priemonė. Kad ne veltui, tiki ir mano instruktorius, mat, jo akimis, šios mašinos yra geriausia, ką jis kada nors yra matęs.

Yra ir silpnų vietų

„Unimog“ yra bene iškalbingiausias pasaulio sunkvežimis vien todėl, ant kad ant konvejerio gyvuoja jau 66 metus. Pasikeitė 6 jo kartos, dabar ant konvejerio –7-oji, o jis vis toks pat paprastas ir tvirtas, tik su kiekviena karta šiuolaikiškesnis ir dailesnių formų. Kaskart kurdami sunkvežimį inžinieriai lieka ištikimi tiems patiems principams, kuriais vadovaujantis buvo sukurtas pirmasis „Unimog“: elastingas rėmas su įvirintais skersiniais iš vamzdžių; portaliniai varantieji tiltai su reduktoriais stebulėse, besiremiantys į cilindrines spyruokles, trauklės ir skersiniai stabilizatoriai priekyje bei gale; diferencialų blokatoriai; vamzdžiuose einantys kardano velenai.

Milžiniška prošvaisa, 44 laipsnių priekinės iškyšos ir 51 laipsnio galinės iškyšos kampai, galimybė kilti į 45 laipsnių statumo kalną ir važiuoti su posvyrio kampu iki 38 laipsnių garantuoja šiam automobiliui puikų pravažumą ir ilgaamžiškumą.

Šiam jaučiui (pirmasis šio vokiško kentauro simbolis buvo jaučio galva) kelių nereikia, gali važiuoti bet kur ir net plaukti, tiesa, jei upė ne gilesnė negu 1,2 metro. Dar pridėkime, kad jo konstrukcijoje naudojama daugybė agregatų iš masiškai gaminamų komercinių modelių. Varikliai, pavarų dėžės, varantieji tiltai – iš esmės tokie patys, kaip ir mūsų keliuose sutinkamų automobilių. Specialūs tik karinių mersedesų kėbulai, ratai, elektros sistemos ir įvairi specifinė įranga.

Tai garantija, kad, reikalui esant, kariškių automobilį galima bus sutaisyti bet kuriame „Mercedes-Benz“ sunkvežimių techninės priežiūros centre. Kariniam transportui tokia paslauga ypač aktuali, nes karas visad pilnas netikėtumų. Matyt, todėl buvo pasirinkta ir ne pažangiausia ekologinė norma „Euro 6“, o „Euro 3“, nes papildomo eksploatacinio skysčio naudojimas ekstremaliomis sąlygomis padėtį gali paversti katastrofiška.

Vis dėlto „Unimog“ turi ir silpnų vietų: sunkvežimio platforma, kurioje kabina montuojama virš mašinos variklio, turi vieną ydą – nepajėgia apsaugoti ekipažo nuo minų.

Šiuo požiūriu kur kas saugesni sunkvežimiai su kabina už variklio: mina suniokoja važiuoklę, tačiau ekipažas turi šansų likti gyvas. Ne veltui ir „Daimler AG“ sukūrė beveik analogišką, tik kiek didesnį ir, žinoma, brangesnį modelį „Zetra“, „Renault“ gamintojai turi panašų modelį „Sherpa“, net rusai savo garsųjį GAZ 66 perdarė į „Sadko“, turintį saugesnę konstrukciją.