Didieji aludariai bando užsidėti smulkiųjų kaukę
Pasaulio verslas nekantraudamas laukia vieno stambiausių istorijoje „InBev“ ir „SAB Miller“ alaus koncernų susijungimų, tačiau Lietuvos aludariai pasaulinės rinkos persidalijimą stebi ramiai.
„Manome, kad šis sandoris Lietuvos rinkai neturės žymesnės įtakos, nes nei „InBev“, nei „SAB Miller“ turimi prekės ženklai Lietuvoje nėra stiprūs“, – sako Rolandas Viršilas, UAB „Švyturys-Utenos alus“ (ŠUA) generalinis direktorius.
Aludariai nemano, kad Lietuvoje artimiausiu metu galėtų įvykti stambiųjų įmonių susijungimų.
„Tie procesai – jau praeityje. „Švyturys“ buvo sujungtas su „Utenos alumi“, „Kalnapilis“ – su „Vilniaus Tauru“. Per tą laiką daug kas pasikeitė – konkurencija išaugo, alaus gamintojų pelningumas krito. Per 10 metų alaus pardavimai sumažėjo net 11%, tad galima sakyti, kad mūsų alaus rinka prarado dešimtadalį savo patrauklumo galimiems investuotojams. Tad tikėtis, kad kas nors iš gigantų ateitų apsipirkti į šitą dievo užmirštą kampelį, nereikėtų“, – šypteli Saulius Galadauskas, Lietuvos aludarių gildijos prezidentas.
Galimybė, kad susijungtų didžiosios šalies alaus įmonės, atmestina, nes trys didžiosios bendrovės – ŠUA, UAB „Kalnapilio-Tauro grupė“ ir AB „Volfas Engelman“ – užima per 80% rinkos, tad Konkurencijos taryba tam neduotų leidimo.
Kitoks prekės ženklas
Vis dėlto mažesnių alaus daryklų įsigijimai vyksta, o ateityje jų irgi gali būti.
„Visame pasaulyje vyksta verslo konsolidacija, tad ne išimtis ir Lietuva. Turbūt naujausias pavyzdys Lietuvos rinkoje – „Kalnapilio-Tauro grupės“ įsigyta „Vilkmergės alaus“ darykla. Tad galima prognozuoti, kad jungimosi, įsigijimo projektų ateityje bus, nors artimiausiu metu tokių galimybių alaus rinkoje nematyti. Paprastai pirkėjai dairosi galimybės įsigyti jau išvystytą prekės ženklą arba turintį potencialo augti. Šiandien nė vienas iš tokių prekės ženklų nesignalizuoja apie galimybę tapti būsimo sandorio dalyviu“, – apie alaus rinkos perspektyvas kalba p. Viršilas.
Marijus Kirstukas, „Kalnapilio-Tauro grupės“ generalinis direktorius, tvirtina, kad sprendimas įsigyti „Vilkmergės alų“ pasiteisino.
„Tokia tendencija yra visame pasaulyje: mažosios daryklos yra lankstesnės, gali pagaminti mažesnes partijas, turi savo prekės ženklą. O didieji, įsigiję tokią daryklą, suteikia galimybę platinti plačiau savo produkciją, patekti į daugiau barų, būti visur. Tad nauda abipusė“, – nurodo p. Kirstukas.
Tai, kad naudinga naudoti mažos daryklos prekės ženklą, neslepia ir ŠUA.
„Lietuvos vartotojai pastaruoju metu atsigręžė į mažomis partijomis verdamą vadinamąjį „craft“ alų. Šiemet pardavimai išaugo net 66,9%. Išskirtinė kokybė, sugebėjimas virti nedidelių, žinovų aukštai vertinamų rūšių alų – tokių savybių reikia jau šiandien ir labai reikės rytoj, norint patraukti vis labiau tobulėjančius Lietuvos vartotojus. Tokių galimybių turi mažieji aludariai, turi ir mūsų „Raudonų plytų“ alaus dirbtuvės“, – dėmesį atkreipia p. Viršilas.
Individualūs poreikiai
Tai, kad vartotojai vis dažniau renkasi kitokį – mažomis partijomis darytą ir rankų darbo reikalaujantį – alų, yra natūralus reiškinys. Jei didelėje darykloje gaminama daug įvairių rūšių, ekspertų teigimu, jų skonis suvienodėja, nes gamybai naudojamos tos pačios rauginimo talpyklos, taip pat visas alus daromas iš to paties vandens.
„Kuo labiau visuomenė turtingėja, kuo labiau europėja, tuo gyventojų poreikiai tampa individualesni. Tad ir nebesitenkina vien pramoniniu alumi. Jie nori ko nors išskirtinio ir yra už tai nusiteikę mokėti brangiau. Tie mažieji aludariai, kurie sugeba atsiliepti į pirkėjų norus, alų vos spėja gaminti. Tačiau Lietuvoje nemažai yra ir tokių, kurie nieko įdomaus nesugalvoja, inertiškai daro tik šviesų ir tamsų, tik jį pardavinėja pigiau. Todėl mažieji aludariai teužima 4,5% šalies rinkos, nors jei rastų savitą kelią, galėtų augti sparčiau, nes potencialo ji turi“, – aiškina Aludarių gildijos vadovas.
infogr.am::infogram_0_alaus_pridetine_verte
Skirtingi svoriai
Tai, kad vartotojai nori išskirtinumo, didžiuosius gamintojus skatina imtis naujos koncepcijos – apsimesti mažais. Mažieji tokį alaus pramonininkų veržimąsi į jų kiemą vertina skeptiškai, net neslėpdami ironijos.
„Anksčiau didieji į mus – mažuosius – žiūrėjo iš aukšto, mes jiems buvome ne konkurentai. Bet kai ėmė kristi pačių pardavimai, staiga mūsų segmentas jiems pasidarė įdomus, o čia pagamintas alus – jau išskirtinis ir geras. Jei didieji prisipirks mažųjų daryklų, jie gali niekais paversti mažųjų išskirtinumą“, – svarsto Tomas Cesevičius, Panevėžio UAB „Širvėnos bravoras“ direktorius.
Ši alaus darykla su UAB „Panevėžio alus“ dalijasi vienu prekės ženklu – šiose daryklose daromos „Dundulio“ alaus rūšys. Panevėžiečiai pirmieji Lietuvoje pradėjo gaminti ir IPA alų, pasižymintį ypač dideliu apynių kiekiu, taigi ir kartumu, ir labai greitai išpopuliarėjusį alaus baruose, – dabar IPA alų jau sukruto gaminti ir kiti smulkieji aludariai.
„Konkurencija tarp mažųjų alaus daryklų jau dabar yra stipri. Tačiau pirkėjas atsirenka, kokį alų pirkti. Bet jei į mūsų segmentą ateis ir didieji gamintojai, tai gali atsiliepti ir žaliavos, tarkim, apynių, kainoms, nes jiems reikia kur kas didesnių kiekių negu mums, smulkiesiems“, – sako p. Cesevičius.
infogr.am::infogram_0_alaus_gamyba_lietuvoje
Sunkiausia vidutiniams
Lietuvoje yra apie 80 smulkiųjų alaus daryklų. Dalis jų veikia tik regionuose, konkuruodamos su didžiųjų produkcija vien mažesne kainą. Kitos – priešingai – už savo produktą nesidrovi užsiprašyti daugiau, nes žino, kad jis to vertas.
„Tie aludariai, kurie yra inovatyvūs, kurie dieną naktį dega mintimi, kaip sukurti dar geresnį, dar įdomesnį alų, tikrai neturi bėdų dėl to, kur jį realizuoti. Gerą alų apsiims pilstyti kiekvienas baras. Tačiau jei alus yra beveidis, toks kaip visų, barų savininkų nesudominsi. Todėl man tikrai keistai atrodo didžiųjų noras prisiplakti prie „craft“ segmento, kuris reikalauja daug rankų darbo. Nes smulkiųjų alus ir yra išskirtinis tuo, kad kiekvienas jį gamina savaip, o jokioje didelėje darykloje aludaris nestovės ir kibirėliu mielių į alų nepils“, – sako Audrius Vidžys, Vilniaus baro „Alaus namai“ savininkas.
VERSLO TRIBŪNA
Tai, kas dar neseniai atrodė kaip išimtis, šiandien tampa nauja norma – nealkoholiniai ir mažai alkoholio turintys gėrimai sparčiai įsitvirtina tiek pasaulio, tiek Lietuvos rinkose. Ekspertai ir gėrimų gamintojai pastebi, kad šis pokytis rodo fundamentalią vartotojų elgsenos kaitą: sveikas gyvenimo būdas ir sąmoningumas tampa vis svarbesniais kriterijais renkantis, ką pilti į taurę.
Oro kondicionavimo, vėdinimo ir šildymo įrangos platintojos UAB „Airwave Lietuva“ specialistai atkreipia dėmesį, kad ES dar prieš dešimtmetį ėmėsi griežto reguliavimo, kurio tikslas – palaipsniui sumažinti šių dujų naudojimą iki visiško jų išnykimo rinkoje. 2014 m. priimtas ir po metų įsigaliojęs reglamentas tapo lūžio tašku: buvo įvesta kvotų sistema, pagal kurią fluorintų dujų kiekiai rinkoje kasmet mažinami – gamintojams ir tiekėjams teko ieškoti alternatyvų, o projektuotojams – planuoti sistemas, atitinkančias naujus reikalavimus. Šis reglamentas buvo nuolat peržiūrimas ir griežtinamas: 2018 m. sektorius pajuto pirmuosius rimtesnius apribojimus, o 2024 m. patvirtintas atnaujintas reglamentas nubrėžė dar griežtesnį kursą. Pagal jį numatyti papildomi draudimai tam tikriems įrenginiams ir dar spartesnis atsisakymas F-dujų, kurios kelia pavojų klimatui.
Europa, mažindama priklausomybę nuo žaliavų importo, gręžiasi į žiedinės ekonomikos principus. Tokiame kontekste vis dažniau kalbama apie vadinamąją miesto kasybą – žaliavų išgavimą ne iš žemės gelmių, o iš atliekų. „EMP Recycling“ veikla Lietuvoje rodo, kad šis modelis yra ne tik įmanomas, bet ir efektyvus.
Visoje Europoje yra taikomas išplėstinės gamintojo atsakomybės principas, kurio esmė – atsakomybė už tam tikrų produktų visą gyvavimo ciklą, įskaitant jiems tapus atliekomis po vartojimo. Įprastai principas taikomas griežtai laikantis ES reikalavimų, apibrėžiamų reglamentuose ar direktyvose ir perkeltų į Lietuvos teisinę bazę.
Tuo, kad didieji aludariai keičia kryptį, stebisi ir Lina Šileikienė, AB „Kauno alus“ direktorė.
„Atrodo labai keistai, kai didysis bando pavirsti mažiuku ir atimti iš jų kąsnį. Na, kaip gali mažais kiekiais virdamas alų užpildyti visus barus, kaip kad dabar daro kai kurie aludariai, prisidengdami mažos daryklos vardu. Nori nenori, tokius kiekius turi daryti pramoniniu būdu“, – sako kaunietė.
infogr.am::infogram_0_alaus_daryklos-25
Ji neneigia, kad kai didžiosios daryklos eina į smulkiųjų segmentą, vidutinėms išgyventi darosi sunkiausia.
„Mes nei pakarti, nei paleisti. Nesame tokie dideli, kad galėtume mažinti savikainą, nes to neleidžia padaryti mūsų klasikinės technologijos. Bet jau esame per dideli, kad alų virtume tokiais mažais kiekiais kaip smulkieji. Padėtis sudėtinga, tačiau didėjantys pardavimai rodo, kad turime savo pirkėjų“, – sako p. Šileikienė.
Tai, kad sunkiausia išgyventi vidutinio dydžio aludariams, rodo ir pasaulinės tendencijos. Tačiau jos byloja ir ką kita: jei pirkėjas, protestuodamas prieš suvienodėjusią didžiųjų produkciją, atranda smulkius aludarius, didiesiems šiuos pradėjus supirkti, vartotojai ima ieškoti kitų alternatyvų.
„JAV prieš kelis dešimtmečius buvo likusios tik 132 alaus daryklos. Tai sukėlė savotišką revoliuciją – netrukus pradėjo rastis smulkių neprofesionalių aludarių, o jų skaičius per keletą metų perkopė 5.000. Ką padarė stambieji? Ėmė supirkti smulkias daryklas ir dalį jų supirkę uždarė. Lietuvoje rinka dar labai jauna, kad tokie procesai būtų aiškiai matomi, bet tendencija, kad didieji ateina į mažiukų rinką, aiški“, – sako p. Vidžys.
Straipsnis publikuotas dienraštyje „Verslo žinios“ ir VŽ rubrikoje „Premium“ spalio 20 d.
infogr.am::infogram_0_aludariai-6451005
