Kinijos eksporto cunamis

Kinijos ekonomika ir toliau išgyvena sunkius laikus. Pastaruosius keletą dešimtmečių augimo varikliu buvęs nekilnojamojo turto (NT) sektorius užtikrino vidurinės klasės finansinį saugumą ir suteikė darbą milijonams provincijos gyventojų. Bliūkštant NT burbului, labai daug šeimų suprato, jog jų turtas vertas mažiau, nei manyta, ir nebūtinai funkcionuos kaip draudimas nuo juodos dienos, o daugybė mažiau išsilavinusių darbininkų neteko pragyvenimo šaltinio. Nuolatiniai suvaržymai pandemijos metu gerokai apribojo vartojimą, dėl to beveik visi šalies verslai ir gyventojai prarado daug pajamų ir santaupų. Antroje didžiausioje pasaulio ekonomikoje įsisuko neigiamas užburtas ratas – vartotojams trūksta pinigų, jie mažina išlaidas, įmonių pajamos krenta, jos atleidžia darbuotojus ir karpo algas.  

Pernelyg žemo kinų vartojimo problema išryškėjo daugiau nei prieš dešimtmetį. Pasak Pekino universiteto profesoriaus Michaelo Pettiso, šaliai neplėtojant socialinės apsaugos tinklo, ribojant dirbančiųjų teises, saugant nekonkurencingas valstybines įmones ir vystant perteklinę infrastruktūrą, jos namų ūkiai uždirba per mažą dalį nacionalinių pajamų (national income), o tai verčia juos daugiau taupyti ir automatiškai riboja vartojimą. Šaliai ar verslui turint daugiau pinigų, auga bendros investicijos ir gamybos pajėgumai, o ilgalaikiu periodu tai sukelia neefektyvų kapitalo paskirstymą ir perteklinę gamybą. Liberalioje tarptautinės ekonomikos sistemoje tai reiškia nuolatinius prekybos perviršius tarp valstybių ir augančią socialinę nelygybę jose. Paprastai kalbant, kiekvienos šalies BVP sudaro vartojimas, investicijos ir prekyba, bet šių komponentų santykis turi labai didelę įtaką valstybės ekonominiam modeliui. Kinijoje valdžiai priklauso per daug turto, o jos vaidmuo ekonomikos politikoje skatina perteklinę prekių gamybą ir paslaugų kūrimą, bet riboja pakankamą jų vartojimą šalyje.