Kokią įtaką darbui turi hormonai?

Scena: restorane pietų metu sėdi grupelė kolegų, tarp vyriškių viena moteris. Pūkštauja, kaskart besilenkdama virš lėkštės; lošdamasi atgal apsiveja nemažą ir jau plačiai aptartą pilvą. Jos kolega, linksmindamas aplinkinius, pasakoja, kokios moterys neadekvačios nėštumo metu. Na, kaip ir pagimdžiusios – dar kurį laiką gerai pakrikusios. Moteris atsako vienu kitu žodžiu, kiek pavargusi, kiek pasibodėjusi, tarytum nebylų ane be klaustuko tardama.

Tąkart jai topteli, kad „neadekvatumu“ jas kaltina nuo paauglystės – dėl ciklo fazės, dėl lytinio (ne)aktyvumo, dėl nėštumo, pogimdyminio laikotarpio, žindymo, jautrumo vaikams, vienišumo, menopauzės, amžiaus. Tačiau žvelgiant į vienas už kitą garsiau kalbančius vyrus, kiekvienu juokeliu mėginančius pranokti ankstesnį, iškyla klausimas: o testosterono įtaka elgesiui – ji ar plačiai išnagrinėta? Kokie dar hormonai daro įtaką elgesiui, o kartu ir profesiniams rezultatams?

Kaip skaitytojas įtaria, pirmiausia šio teksto ugnelę pakurstė feminizmo dumplės. Ir nors rašymo akimirką tos žarijos yra gerokai išvėsusios, pirmąją teksto dalį skirsiu būtent lytinių hormonų įtakai profesinei veiklai. Siekdama šiokio tokio objektyvumo vėliau pripažinsiu, kad, kalbant apie profesinį gyvenimą, protinga aptarti ne tik šiuos, bet ir bendražmogiškuosius: kortizolį, dopaminą, seratoniną ir dar porą. Iškart perspėju, kad cituosiu Simoną Sineką, – tuo nesididžiuoju, bet ir negaliu susilaikyti. Na, o paskiau gerokai per daug dėmesio skirsiu eksperimentams su žiurkėmis, ir jei perskaitysite tekstą iki galo, jausitės sužinoję du naujus dalykus ir šiek tiek nusiminę dėl savo žmogiškos ir kartu tokios žemiškos būties. Vis dėlto, jei esate biochemikas (-ė), jaukiau jausčiausi, jei eitumėte tiesiai prie Parulskio.