R. Dževeckytė. Koks velnias nešė į tą ligoninę

Namai – pragarai, be namų – negerai. Su gimine – lygiai tas pats. Kartais, kai dėdė Pranas paskambindavo ir imdavo postringauti, o kalboms galo nematyti, viduje sukildavo nepasitenkinimas. Bet aš juk mandagi, bent tokia deduosi.

Metodai „pienas bėga“ ar „puodas svyla“ – jau išbandyti. Giminaitis juk tikras žemaitis – rėždavo, kad kai susitvarkysiu, perskambinčiau. Ir pabandyk to nepadaryti – už pusvalandžio paskambindavo pats ir lyg niekur nieko tęsdavo savo išvedžiojimus lygiai nuo tos vietos, ties kuria buvo sustabdytas.

Didesnių nelaimių, tarkim, sprogo vandentiekio vamzdis, nuo lubų pradėjo kristi tinko luitai arba kas nors laužiasi į duris, išgalvoti nedrįsau – dar, neduokdie, išsipildys. Todėl dažniausiai kantriai atlikdavau giminaitės priedermę ir su juo bendraudavau. Išskyrus tuos kartus, kai būdavau pervargusi tiek, kad nenorėdavau matyti net savo geriausių draugių, žiūrėti mėgstamiausio serialo ar atsiversti knygos, nors iki jos pabaigos liko vos keliasdešimt puslapių. Tais sykiais nuoširdžiai norėdavau būti nematoma negirdima. Nes, kaip tas kad sakė: įvaizdis – dar ne viskas: nuovargis yra viskas.