Ž. Simonaitytė. Kaip COVID-19 įkarštyje atsidūriau Sveikatos apsaugos ministerijoje

Šiuolaikiniame pasaulyje susiduriame su vis didėjančiu skaičiumi įvairių krizių, kurios gali turėti rimtą poveikį organizacijoms, visuomenėms ir net valstybėms. Jų valdymo įgūdžiai leidžia organizacijoms ir žmonėms greitai ir efektyviai reaguoti į ištikusias krizes ir mažinti jų neigiamą poveikį. Taigi, krizių valdymas užtikrina veiksmingą ir efektyvią reakciją, garantuoja stabilumą ir ilgalaikę sėkmę. Skamba gražiai? Taip, teorija visada tokia, o va tada „nutinka gyvenimas“.

Nors vienur ar kitur vis dar pasirodo naujienų apie COVID-19, iš esmės galime teigti, kad didžioji krizė baigėsi. Taigi, galime pakalbėti apie tai, kaip būtent ją mums sekėsi valdyti.

Iš karto turiu įspėti – šis tekstas nebus apie tai, kaip reikia valdyti krizes, nes manau, kad kiekviena jų tokia skirtinga, jog neįmanoma turėti bendrų receptų. Jis nebus ir apie tai, kokių valdymo įgūdžių reikia turėti, nes į šį klausimą jums gali atsakyti interneto platybės. Šis tekstas taip pat nebus analizė to, ką darė viena ar kita valstybė ar vyriausybė per COVID-19 pandemiją. Perskaitę šį rašinį jūs neišmoksite geriau valdyti krizių, bet galbūt suprasite, kaip jaučiasi žmogus, susidūręs su ja. Nes šis tekstas bus apie žmogų, kuris, aplinkybėms susiklosčius, atsidūrė pačiame pandemijos Lietuvoje įkarštyje tuo metu, kai pirmavome pasaulyje pagal naujų atvejų, tenkančių 100 tūkst. gyventojų, skaičių.