Sigita Šimkutė: Pavasario liudininkai

Ar bus kas tarp jų – tai tik laiko klausimas. Jo atkaklumo ir jos užsispyrimo tvirtumo klausimas. Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.

Jis kvepėjo pavasario vėju. Tuo vėju, kuris ragina prasisegti palto sagas ir leisti jam švelniai glamonėti kaklo odą ir užausius, kedenti išsidraikiusius plaukus. Vėju, kuris kantriai džiovina įmirkusią, sėjai ruošiamą žemę, kuris savo gūsiais išsprogdina pumpurus, o įsilinksminęs prižeria sausų kelio dulkių į akis.

Ir tas vėjas, jaunasis informatikos mokytojas, kaimo pagrindinėje mokykloje buvo permainų vėjas – tas, kuris įkvepia ir peršti. Užvis labiausiai perštėjo lituanistei Danguolei, vyresnių kolegų Dangute vadinamai. Kai pirmą kartą ankštame mokytojų kambaryje kaktomuša atsitrenkė į Saulių, tik žioptelėjo „O jergau!“ ir iškart išraudo, nes sceną liudiję kolegos išsišiepė iki protinių dantų.

Informatikas, pačiupęs Danguolei už rankos, tvirtai ją spustelėjo žiūrėdamas į akis: „Ne Jurgis, o Saulius, malonu susipažinti.“ Visi sveikino jaunąjį kolegą, tik pats mokyklos direktorius tokiu entuziazmu netryško – rasti laikiną mokytoją likus keliems mėnesiams iki vasaros atostogų nebuvo lengva užduotis, o pats kandidatas jam sunkiai lipo prie širdies.