E. Parulskis: Trys juostelės

Šiaip žodis „fleksitaras“ nėra itin naujas, jis vartojamas jau nuo kokių 2000-ųjų, bet aš pirmą kartą jį pamačiau net neatsimenu kur ir kaip, greičiausiai feisbuke. Pažiūrėjau, ką reiškia, ir nustėrau – fleksitarais vadinami vegetarai, kurie valgo mėsą!

Mikliai supratau, kad termino vartojimo potencialas yra milžiniškas, tereikėjo rasti tinkamą formą. Na, politiniuose moksluose tai padaryti nesudėtinga, pavyzdžiui, įvedant fleksileftų (dešiniųjų pažiūrų kairysis) ar fleksinacių (tolerantiškas ir liberalus nacis) formuluotes. O kaip mene? Ten ir be „fleksi“ viskas gana neapibrėžta. Ar korektiška „fleksiartu“ vadinti Banksy kūrinius, kuriuos „dešinioji“ (arba fleksiraitinė. Dar viena termino nauda – galima nebenaudoti kabučių ironijai ženklinti) visuomenė vadina vandalizmu, žinovai (na, gerai – ne žinovai, o aš) – banaliai aktualių temų dailiomis iliustracijomis, pats menininkas – kovingo meno publicistika, nukreipta, be kitų taikinių, ir prieš meno rinką, o kūrybos vartotojai – investiciniu menu?

Apie lankstumą mene galvojau iki Kaišiadorių. Po jų mintis, paskatinta naršymo po įvairių dietų aprašymus, vėl grįžo prie maisto. O kaip su žaliavalgiais? Sakykim, ar žaliavalgis fleksitaras (valgantis ir apdorotą maistą), nusprendęs pereiti prie kardinaliausios frutarianizmo dietos (bet kartu likdamas fleksitaras), galės valgyti keptus serbentus? Šios mįslės sprendimo trajektorijos metu mano žvilgsnio, įremto į nešiojamojo ekraną, periferijoje atsirado panašus į serbentą objektas. Nuleidau akis. Džinsuose kažkas serbentiškai švietė. Šviesulį patryniau, pasitaisiau akinius, perfokusavau regėjimą, ir dėmė virto serbento dydžio skyle. Tai buvo katastrofa. Važiavau skaityti paskaitos naujai auditorijai ir puikiai žinojau, kad skylėtose dėstytojo kelnėse švysčiojantis šlaunies fragmentas netaps geriausia solidaus bendradarbiavimo pradžia. Tie džinsai tikrai prakeikti.

Aš juos nusipirkau paveiktas dvigubo spaudimo. Pirmąjį darė mano bičiulis, patyręs džinsų pramonės diletantas ir tos pramonės produkcijos vartotojas. Jo pasakojimų apie denimo svorį (uncijomis kvadratiniam audeklo jardui, Xoz, kur 8oz yra superlengvi džinsai), savarankiškai parduotuvėse stovinčius japoniškus 33oz džinsus, „Levi’s“ džinsų siuvimo Meksikoje ir Turkijoje ypatumus, stone ir acid washing skirtumus klausydavausi kiekvieną kartą susitikus. Klausiausi neįdėmiai ir už tai buvau nubaustas, kai įsijungė antrojo, prekybinio, spaudimo mechanizmas. Per praėjusių metų juodąjį penktadienį pamačiau kelias reklamas, kviečiančias tiesiog dabar, nesnaudžiant, apsipirkti amerikietiškose parduotuvėse. Vienoje jų nuskambėjo „džinsai“, aš prisiminiau savo draugo istorijas ir nuėjau pagal nuorodą. Pradžioje paieškojau tų heavy-duty džinsų, 23oz svorio. Radau – 210 dolerių už porą ir jokių penktadieninių nuolaidų. Spjoviau į egzotiką ir nuėjau banaliuoju keliu į „Levi’s 501“ skyrių, kur beveik viskas buvo po 40 dolerių. Pažiūrėjau savo senų livaisų etiketes (W34 L32), pasirinkau simpatišką tamsiai mėlyną spalvą ir nusipirkau. „Amazon“ patvirtinimo laiške viskas buvo pagal mano norus, išskyrus spalvą – vietoj numatyto „Rinse“ man pradėjo siųsti „Dark Stonewash“ gaminį. Itin nesijaudinau, nes tas „dark“ žadėjo gerą pabaigą.

Po poros savaičių gavau siuntinį ir išpakavęs pamačiau, kad „Dark Stonewash“ yra garinti džinsai. Varionkė. Nekenčiamiausia skurdo spalva iš dešimtojo dešimtmečio. Žiūrėdamas į džinsus karštligiškai ieškojau išeities ir šiokią tokią, emocinę, radau.

Kiekvieną sekmadienį „The Times“ dienraščio sekmadieniniame leidinyje yra priedas „Stilius“, kuriame publikuojama nuolatinė rubrika „Stiliaus barometras“. Šioje rubrikoje aprašomi šeši–septyni stiliaus reiškiniai, kurie pažymimi kaip „Cooling down“ ar „Heating up“, šąlanti ir karštėjanti mada. Aš mėgstu šitą rubriką, nes ji man koncentruotai paaiškina, kas maždaug vyksta stiliaus formavimo akyje, ir leidžia tuos procesus palyginti su savo kasdienybės aplinka. Na, be abejo, ten atrandu pozicijų, kurias sunku įvertinti (2017-ų birželį paskelbta, kad buratos sūris tebelieka skanus, bet jo gausa vakarėliuose nusibodo), bet būna ir tikslių pranešimų.

Štai 2018 m. vasarį barometras pranešė apie perlų ant batų, džinsų ir marškinėlių pabaigą, ir tikrai, po mėnesio Vilniaus gatvėse jų daug mažiau. Padeda ir nesuklysti – jau kelis mėnesius mintyse šaipausi iš merginų, dėvinčių kailiu dekoruotas basutes. Be reikalo. Barometras pranešė, kad „Fluffy mules“ buvo geriausias apavas Kalėdų vakarėliams. Taigi, ten ir perskaičiau (gana atsargų) teiginį apie senovinių garintų džinsų atgimimą, bet, apsivilkęs naująsias kelnes, supratau, kad tokiam atgimimui nesu pasiruošęs, ir atidaviau jas į dažyklą. Po dažymo ir dvidešimties eurų už paslaugą rūbas gavo tinkamą spalvą be didelių nuostolių: siūlės ir etiketės nenusidažė. Beje, vidinė (su visokiais duomenimis) etiketė man smogė smarkiai – iš Amerikos atsiųstus džinsus pasiuvo ne Meksikoje, o Egipte, ir tai pranešė užrašai keliomis kalbomis. Rusiškai taip pat. Susitvarkius su spalva man dar teko išspręsti klešnių ilgio problemą. Jos nebuvo L32. Mažiausiai – L40. Nereikalingus aštuonis audinio centimetrus nupjovė siuvykloje už dešimt eurų. Lyg ir viskas baigėsi laimingai, kai, galiausiai pradėjus juos nešioti, atsirado skylė – anksti ryte, svetimame mieste, prieš paskaitas!

Eidamas iš stoties link senamiesčio desperatiškai dairiausi. Ko dairiausi – nežinau. Drabužių parduotuvės dar nedirbo. Puikiojoje Kauno autobusų stotyje pamačiau „Rimi“ ženklą. Užėjau tikėdamasis rasti juodos arba mėlynos lipniosios juostos skylei uždengti. Buvo tik kanceliarinė permatoma. Ją iš nevilties ir nusipirkau. Na, galvojau, gal kaip nors sutrauksiu medžiagos kraštus ar dar kaip nors. Nepavyko, bet gavau naujos patirties – lipnioji juosta prie džinsinio audinio nelimpa. Man pasirodė, kad net šiek tiek atšoka. O įsukus į Laivės alėją gimė nebloga idėja.

Alėjoje nuėjau į pirmą pasitaikiusią kavinę, šiek tiek pasiginčijęs su bariste (Juodos kavos? Iš kokių pupelių? O gal geriau amerikano su mažiau vandens?) gavau gėrimą ir nuėjau į tualetą. Ten (viso proceso nedetalizuosiu) pabandžiau rašikliu uždažyti džinsų skylėje šmėžuojantį odos plotą ir taip neutralizuoti labiausiai pastebimą destrukcijos ženklą. Bandymas nepavyko – rašiklio sluoksnis, net labai energingai brūžinant, buvo per plonas ir nesudarė reikiamo kamufliažinio efekto, bet kelias buvo teisingas. Man reikėjo gero storo flomasterio. Tokį nujaučiau rasiąs auditorijoje, rašymo lentos lentynoje. Taip ir įvyko. Mėlynu kibiu dažu padengta oda susiliejo su džinsine tekstūra, ir tik labai akylus ir specialiai suinteresuotas stebėtojas galėjo pamatyti netvarką dėstytojo aprangoje. O aš pasitelkiau visą savo akademinę patirtį, kad tokių stebėtojų neatsirastų. Fleksiartą irgi pavartojau. Diena buvo ilga, aštuonios kalbėjimo ir klausymo valandos, tad šlaunies uždažymą teko kelis kartus atnaujinti.

Grįžęs namo, smagiai šveičiau krepšį kampan. Mūsų katė, pamačiusi, kad vadinamasis šeimininkas grįžo linksmas ir energingas, nusprendė dekoratyviai išsigąsti ir karingai kniaukdama įsikabino nagais į kelnes, nemenkai užgriebdama ir kūno. Išsilaisvinęs iš žaismingojo gyvulėlio nagų, išvydau galutinai suplėšytus ir truputį sukruvintus džinsus, o vonioje, trindamas flomasterio dažus, supratau, kad įgijau savo pirmą tatuiruotę – tris tamsiai mėlynas juosteles. Prie jų pripratau greitai.

O prieš savaitę kavinėje išgirdau dviejų trisdešimtmečių pokalbį:

– Atspėk, kuo ypatingi šitie džinsai?

– Kokie?

– Mano, „Mustang“.

– Nu nežinau. Gal labai pigūs?

– Ne.

Po ilgos net mane išvarginusios pauzės pagyvenęs jaunuolis prisipažino, kad kitų spėjimų dėl draugo džinsų ypatingumo neturi.

– Juos pasiuvo Vokietijoje!

– Jo, normaliai.

– Ne Turkijoj.

– Jo. Bet gal siuvo Vokietijos turkai?

Džinsų savininkas kažką paprieštaravo, nebegirdėjau – pašnekovai išėjo, kažką toliau nepolitkorektiškai aiškindamiesi.

Aš pamaniau, kad jų pokalbyje būčiau galėjęs sudalyvauti labai intensyviai ir ekscentriškai. Na, gal tik dėl turinio rišlumo atsirastų nedidelių bėdų. Būtų toks fleksikontentas.