Knygos: baimė svarbiuose rūmuose
Donaldas Trumpas gali didžiuotis, kad, įveikęs tik dvidešimt savo pirmos kadencijos mėnesių, jau įkvėpė dvigubai daugiau knygų, nei pats parašė (su „ghostwiterių“ – šėšėlinių rašytojų – pagalba, žinoma), ir penkiskart daugiau, nei pats perskaitė (kadangi nėra dar tokios paslaugos kaip „ghostreader“ – šešėlinis skaitytojas).
Kai kurios jų – tiesiog pigus bandymas suvesti sąskaitas ir brangiai pajodinėti ant trumpo dėmesio fokuso, žodžių žaismas čia – atsitiktinis. Čia ir buvusios „The Apprentice“ kolegės Omarosos Manigault-Newman memuaras „Unhinged“ („Nušokęs nuo sriegio“) arba pornografijos žvaigždės Stormy Daniels autobiografija „Full Disclosure“ („Visiškas atskleidimas“), kurios nusipelno tik tų skaitytojų dėmesio, kurie serga vadinamuoju TDS – Trumpo pamišimo sindromu (simptomai pasireiškia ir tarp nekentėjų, ir tarp gerbėjų) – ir kolekcionuoja bet kokius gandus apie jų naktinių godų objektą.
Kai kurios jų bando skalbti 45-ojo prezidento reputaciją ir lyg ir netyčia pateisinti savo trumpą (vėlgi, atsiprašau, tie kalambūrai tiesiog patys atsiranda lygioje vietoje) epizodinį vaidmenį Baltųjų rūmų realybės šou. Taip jau buvo su Seano Spicerio „The Briefing“ („Instruktažas“) ir taip, be abejonės, bus su Anthony Scaramucci „Trump, The Blue-Collar President“ („Trumpas, mėlynųjų apykaklių prezidentas“).
Todėl lūkesčiai, susiję su Bobo Woodwardo „Fear“ („Baimė“), buvo daug didesni. Priešingai nei Michaelas Wolffas, kuris, būkim nelabai turtingi, bet teisingi, savo tabloidinius įpročius bando maskuoti šešiaskiemeniais žodžiais, B. Woordwardas pats yra Vašingtono institucija. Žmogus, kuris kartu su Carlu Bernsteinu aprašė Richardo Nixono pakasynas, o gal ir pats jį pakasė. Žmogus, kuris aprašė kiekvieną prezidentą amžininką, o kai kuriuos ir ne vieną kartą. Iš esmės, jeigu apie tave B. Woodwardas neparašė knygos, vargiai gali jaustis prezidentu. O tai nedavė ramybės Geraldui Fordui, kuris tik trumpai paminėtas „Shadow“, ir Jimmy Carteriui, kuris irgi nusipelnė neilgo pasažo toje pačioje knygoje.
Ar užvertus paskutinį puslapį lūkesčiai patenkinti? Vargu bau. Pirmas įspūdis: knyga skubota. Ji taip staigiai baigiasi, kad patekęs į išnašų puslapį nori grįžti atgal ir ieškoti praleistos įžvalgos ar apibendrinimo. Antra, nors tai ir suprantama, ji baisiai priklausoma nuo kelių šaltinių, kurie sutiko autoriui atverti širdį. Ir kai tik baigiasi Gary Cohno (D. Trumpo ekonomikos patarėjo), Robo Porterio (Baltųjų rūmų personalo sekretoriaus) ar Steve’o Bannono (pristatyti nereikia) laikas šalia D. Trumpo, anekdotų, staigmenų ir sultingų detalių versmelė išsenka ir belieka skaityti tai, kas ir taip šimtą kartų skaityta paties DJT tvituose. Trečia, nei knygos ekspozicijoje, nei intrigos plėtojime, nei pagaliau neegzistuojančioje kulminacijoje su neegzistuojančiu moralu taip ir nepaaiškėja, kodėl ji vadinasi „Baimė“. Lygiai taip pat ji galėjosi vadinti „Netvarka“. Arba „Kvailybė“. Arba „Kur trumpa, ten trūksta“.
Ar yra kas nors naujo? Taip, yra. Ir tai ne iš anksto nutekinti epizodai, kaip G. Cohnas su R. Porteriu sabotuoja prezidento norą nutraukti laisvosios prekybos sutartį su Pietų Korėja. Ir ne atrastas dviratis, kad Johnas Kelly arba S. Bannonas kavos nesugeba užsisakyti nepridėję „F“ žodžio. Tai keletas netikėtų pasažų, kuriuose DJT atsiskleidžia kaip baisiai vienišas žmogus, kuriam nesvetima empatija ir siaubas netikėtai atsimušus kakta į kitų išgyvenimus. Pripažinkime, tai šiek tiek nauji įprastai paišomo portreto bruožai.
Kuris, jeigu tikėsime viena puse, yra visiškas beraštis sociopatas, o jeigu tikėsime kita – naujas Jėzaus Kristaus avataras, tik daug atsparesnis ir su storesne oda.
